Apie amžinybę ir tradicijas
Amžinybės sekmadienis ženklina naujo laiko pradžią. Mums, kurie toliau liekame šios žemės kelionėje, jis reiškia įžengimą į advento laikotarpį. Amžinybės sekmadienis yra skirtas gyviesiems. Svarbu prisiminti tuos, kurie gyveno prieš mus ir kurių kūnai jau užmigo. Mažoji Lietuva šią tradiciją tęsia nuo 1816 m., kai Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas Trečiasis išleido įsakymą, pagal kurį Prūsijos liuteronų bažnyčia privalėjo sekmadienį prieš adventą paskirti mirusiųjų prisiminimui.
Prieš mus gyvenusiųjų ir nūnai užmigusiųjų liuteronų atminimas ne visuomet yra gerbiamas, jų senųjų kapinių likimai ne visada džiuginantys, veikiau priešingai. Sunaikintos, privatizuotos, plėštos ir niekintos, jos neša tokį pat kryžių kaip vietiniai autochtonai… Raupsuotieji ir atstumtieji. Pažemintieji ir paniekinti. Ėjusieji savo kančių Kalvarijas atkakliai primena tebesantys. Ir bent kiek sąžinės turintiems gyvu priekaištu stovintys žvakių šviesų apsupty.
Dovilai gi turi Helmutą. Kaip pasisekė Dovilams, dažnai pagalvoju… Helmuto Lotužio iniciatyva Kisinių kapinių šventė įtraukta į Lietuvos nematerialiojo paveldo registrą, ir štai dabar šis vyras ėmėsi gaivinti liuteronų Surinkimų tradiciją.
Karo ir pokario metais, kai trūko liuteronų kunigų, vyraujant suirutei, šias funkcijas perimdavo dievotieji tikintieji, turintys kalbos dovaną skelbti Šventąjį Raštą, iškalbą ir atsidavimą.
Tad 2023 m. lapkričio 24-oji bus įrašyta data, kai Doviluose po daugelio metų įvyko pirmasis liuteronų Surinkimas. Jį vedė kunigas Remigijus Šemeklis, o giesmėms akompanavo Irena Šemeklienė. Atvyko ir dalyvavo jame kunigas Liudvikas Fetingis, dalinęsis mintimis apie surinkimininkus.
Surinktos vienon vieton ir eksponuotos senosios maldaknygės, giesmynai, burtikės, kurias buvo galima apžiūrėti bei pavartyti, dalintasi surinkimų prisiminimais iš vaikystės.
Šią tradiciją privalu saugoti, kaip ir senąsias liuteronų kapines, kad nepražūtų. Liuteronų kapinių šventes, mano manymu, apskritai visas vertėtų įtraukti į Lietuvos nematerialųjį paveldą kaip reiškinį. Jos tebevyksta daugelyje senųjų kapinių, ne vien Kisiniuose – Laučiuose, Didšiliuose, Šilutėje… Savivaldybei ir seniūnijoms tereiktų parodyti daugiau pagarbos bei empatijos tvarkant, globojant ir saugant šį turtą bei tradicijas. Kad vėliau nereiktų užsiimti reanimacija, kaip šišioniškių kalbos, kuria kalbančių ar girdėjusių ja kalbant gyvai nebeliko. Deja, rekonstrukcinis variantas manieringai netikras ir dirbtinis, nors ir sėkmingai eksploatuojamas. Būtent – eksploatuojamas, tik neprigyjantis natūraliai, visai kaip Mičiurino išvestoji kriaušių skonio obuolių rūšis…
Tik kas gi imsis šio darbo, ar yra kam tas rūpi? Retorinis klausimas, kurio atsakymą pusto pamario vėjas…
Raimonda CANDERIENĖ
