Maža, tačiau amžina
Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos – proga spausdiname Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos IIIc klasės moksleivės Rusnės BUDGINAITĖS (jos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasa Rusteikienė) esė apie Tėvynę.
Lietuva maža, tačiau amžina.
„Tėvynėje, savo jaunystės erdvėje, žmogus pradeda įsisąmoninti savo būtį. Sąmonei bręstant išauga žmogaus gyvenimo turinys, išauga visas pasaulis. Tėvynėje – augimo ir tapsmo pradžia.“
Vydūnas
Žmogus be tėvynės jaustųsi lyg menka smiltis, blaškoma kasdienių atsitiktinumų sūkurio. Gimtasis kraštas – tai sąmoningai suvokiama erdvė, o jos energija gali užpildyti vidinių išgyvenimų tuštumą. Čia slypi archajiška, iš baltų prokalbės kilusi lietuvių kalba, iš kartos į kartą perduodami papročiai bei tradicijos, nuo Baltijos jūros dvelkiantis vėsus, į visas puses besiblaškantis vėjas, danguje besisupantys, švelniai odą glostantys saulės spinduliai, ramybe prisiskverbią, žaliuojantys lapuočių ir spygliuočių miškai, unikali kultūra, garbinga protėvių istorija bei dvasinį pasaulį užvaldantys ir sielos gilumas žadinantys jausmai. Tai lemia mūsų identitetą. Tapatybė mus kuria kaip žmogiškąją realybę – ją įrašo į galingą vertybinį kontekstą. Individas per ją gauna vertės ir savigarbos pagrindus, tvirtinami tautinės savimonės motyvai. Sąmoningų piliečių visuma sudaro tautą – žmogaus buvimo realybę, kurioje skleidžiasi veiklūs bei atsakingi asmenys. Mąstysena, vaizduotė, jausmai tampa persmelkti supančio tautiškumo. Ši erdvė suteikia ne tik komforto ir saugumo jausmą, bet ir galimybę realizuoti individo potencialą. Nevalingai savo gimtąjį kraštą mylintis žmogus nori gilintis, įsisąmoninti jos turimas raiškos galimybes, gėrėtis jos grožybėmis ir rūpintis tautos gerove. Tačiau asmuo pirmiausia turi atrasti savo vidinę pusiausvyrą bei harmoniją, kad suprastų žmogaus ir tėvynės ryšį, kaip visa tai, kas mus jungia, yra svarbu.
Iš tikrųjų šią minutę atrodo, jog pasaulis šviesos greičiu skuba, lekia į ateitį arba kapstosi po praeities griuvėsius, o tik keli žmonės minutei sustoja, įkvepia vėsaus oro gurkšnį ir susimąsto apie dabartį. Kodėl mes visi taip esame paskendę savose erdvėse? Kiek daug kasdienybės sąmyšis atima tikrųjų spalvų iš mūsų gyvenimo? Praeities klodų nebepakeisim, o rytojus? Ar visada jis garantuotas? Dažniausiai asmenys, stengdamiesi dalykus pavadinti svarbiausiais, galiausiai nuklysta ar pradeda kapanotis po menkaverčius reiškinius. Regis, nustumi visas pašalines mintis šalin ir koncentruojiesi ties reikšmingiausiomis, tačiau net mažiausias klausimas priverčia protą nuklysti į vieškelius, kuriuose iš tikrųjų atsiveria užslėptas, bet dar tyresnis, viltingas grožis. Man taip būna ir su Tavimi, Lietuva. Kiekvienąkart pagalvojus ar išgirdus Tavo vardą, širdį aplanko dviprasmis jausmas. Šiluma, ramybė, harmonija retsykiais būna lydima ir nevilties ar sąžinės balso, kuris primena apie aštrią atsakomybę, savo gimtojo krašto ateities vizijų kūrimą. Kiek daug Tu mums suteiki… Esi visų mūsų būties namai, be kurių ne tik jaustumėmės fiziškai vieniši, tačiau mūsų dvasinis pasaulis taip pat liktų be gyvybės. Lietuva, kad Tu žinotum, koks grožis bei gėris Tavyje slypi. Dėl Tavo ateities žmonės nuo seniausių laikų atviromis širdimis bei spindinčiomis akimis siekė visko, kad tik Tavo šviesa sklistų ir būtų matoma visame pasaulyje. Juk net XVI–XVII amžiaus humanistams, Tu, mieloji Lietuva, buvai vienas iš ryškiausių prioritetų, nemirtinga sielos buveinė. Justinas Marcinkevičius yra sakęs: „Neliks duonos su druska – liks tėvynė.“
