Gimtoji kalba – tautinės tapatybės esencija

Minėdama Tarptautinę gimtosios kalbos dieną noriu pasidalinti jauno žmogaus įžvalgomis apie tai, kodėl gimtosios kalbos išsaugojimas turi likti svarbus ir šiuolaikiniame pasaulyje. Neabejoju – daugeliui tai savaime suprantama!
Kaip nuostabu, jog dabartinis globalus gyvenimo būdas suteikia kaip niekada anksčiau daug galimybių keliauti, pažinti, bendradarbiauti. Mums norisi įsisąmoninti viską, ką duoda modernaus pasaulio platybės, ir ieškoti tinkamiausio būdo pasiekti prasmingų veiklų įgyvendinimą, pripažinimą bei savo didybę (ne puikybę). Kai daugelis dalykų yra pakankamai lengvai prieinamų, net nesusimąstome, kad gyvendami tokiu jaudinančiu tempu mes prarandame dalelytę autentiškumo. Nežinodami, kas iš tiesų esame, stengiamės pritapti: vis dažniau bendraudami girdime svetimžodžių, kurie tarsi sulieja kalbas ir naikina kultūrinį išskirtinumą. O juk individas ir tauta yra neatsiejami dalykai. Svarstydama apie tokio, regis, palankaus laikotarpio trūkumus, prisiminiau renesanso epochos gimtosios kalbos teisių gynėjo Mikalojaus Daukšos žodžius, kurių galybe šis kovojo prieš grėsmę išnykti lietuvių kalbai: „Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys?“ Toks šmaikštus sąmojis priverčia susimąstyti, kad kalba – ne tik įrankis susikalbėti ir tinkamai suprasti vienam kitą, bet ir reikšminga identiteto detalė, o tai pastaruoju metu visuomenėje tampa gyvybiškai svarbu. Tik pagalvokime: išduodami gimtąją kalbą mes prarandame ir tautinį, ir asmeninį savitumą, trikdome savosios prigimtinės tapatybės apibrėžtumą. Ar pasvarstome, kokiai tautai priklausome? Žinoma, lietuvių – tai pačiai, kuri per amžius kildino gimtinės kultūros bruožus, kurie ir išlaiko valstybės, aišku, ir pasaulio darną bei harmoniją.
Kalbant apie pripažinimą ir didybę vis dėlto reikėtų neužmiršti – didingi dalykai nepriklauso nuo asmens kilmės, o nuo to, ką jis nuveikė gerovės labui. Lietuvių kalbos išskirtinumas ir skambesio grožis verčia didžiuotis savo kilme, tačiau ne ką svarbesnis ir kalbos ryšys su valstybės istorijos raida, jos piliečiais: knygnešių žygdarbiai, liaudies tautosaka, išsilaisvinimas iš sovietinės okupacijos… Ne veltui iki šių dienų išliko aktuali kalbininko Jono Jablonskio reikšta mintis: „Kalba yra didis tautos statytas paminklas.“ Todėl, manau, kad pritarsite man, jog kartais reikia atitrūkti nuo nenuilstamos naujovių kaitos ir visgi prisiminti – tautinės šaknys bus tvirtesnės augdamos gimtojoje žemėje, o žmogus – kalbėdamas gimtąja kalba.
Džiugu, jog šiuolaikinio gyvenimo privalumai suteikia galimybę mokytis naujų kalbų – daugiakalbystė, kaip ir švietimas, vienija bei suteikia stiprų pagrindą pažangai, prasmingiems darbams atlikti. Todėl tikiu, jog pati pasirinkusi lietuvių kalbos ir literatūros pedagogės kelią ugdysiu jaunimo ir kito amžiaus žmonių kultūrinę savimonę ir taip prisidėsiu prie gimtosios kalbos puoselėjimo.

Klaudija JANEVIČĖ
Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos abiturientė,
Jaunojo pedagogo klubo narė