Kovoti ar nekovoti su jausmais?

Mane liūdina etapai, kai viskas gyvenime yra gerai, bet esu irzlus. Tada man pasidaro taip pikta ant savęs, kad turėdamas viską, ko reikia, su savo vidinėmis būsenomis moku tik griauti ir apsunkinti.

Šiuo metu jaučiu susierzinimą viskam irpats nesuprantu, kodėl. Bandau jo nusikratytijau antrą dieną. Medituoju, rašaudienoraštį, nuteikiu save pozityviai ir vistiek noriu geriau, o gaunasi blogiau, nesdar labiau suirztu. Šiandien apsėstas to erzulio parašiau psichoterapeutui tikėdamasis gauti vietą čia ir dabar ir pasikalbėti. Daug kalbėjome apie vidinį vaiką, kuris gyvena mumyse. Išsigryninau, kad čia jis pyksta ir yra viskuo nepatenkintas, o ne mano suaugusioji pusė. Vėliau po seanso rašiau laiškus vidiniam vaikui, tačiau vis tiek nepadėjo. Nuvijau į šoną norą padėti sau, nes matau, kad reikia tiesiog gyventi toliau su tais jausmais ir nieko nedaryti, praeis patys. Ir tada man iškilo klausimas, vis dėlto kovoti ar nekovoti su jausmais? Atrodo, kad atsakymas kaip ir aiškus, žinoma, nekovoti, nes tai tik jausmai. Tiesiog išbūti, nes jie yra laikini. Ateina, praeina ir taip visą gyvenimą… Tad kartais nereikia nieko daryti, o tiesiog leisti jiems gyventi.

Danielius EINIKIS

Jaunųjų korespondentų klubo narys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių