Ir pietuose kartais lyja

Asociatyvi nuotr.

Pirma nakties, o aš pajutau poreikį rašyti. Už lango vėjuota, oras primena rugsėjo pradžią Lietuvoje, kada dar šilta, bet jau ir vėsu. Tokiu oru man visada užklumpa vidinis liūdesys ir vienišumo jausmas. Jie man pažįstami, tačiau šie jausmai nėra chroniški, kurie kenkia, o tik skatina atsitraukti nuo visų, susigūžti į jaukius rūbus ir patalus. Perskaičiau mintį, kad gyvenimas susideda ne tik iš dienų, kada kažkas kamuoja, bet ir sezonų, kai vidinės būsenos gali užsilikti ilgiau. Per tokius sezonus svarbiausia rasti vidinių resursų ir įrankių, kaip su tuo išbūti, ko išmokti. Ir tiesiog atsiminti, kad vidiniai jausmai yra laikini ir jie pasikeis.
Pasikartosiu, bet pasakysiu vėl, jog meluočiau, jeigu sakyčiau, kad išvykimas svetur yra vienas didelis nuotykis. Būna visko! Senos nuotaikos ir praeities šešėliai visada randa kelią atgal, jeigu ne iš karto, tai vėliau. Jos irgi nusiperka bilietą ir atskrenda, kad ir kur būtum. Visada sau reikia priminti, jog išoriniai dalykai niekada nepakeičia jausmų. Tikrai neteigiu, kad nereikia keliauti, ieškoti kažko naujo savo gyvenime. Žinoma, kad reikia ir aš labai džiaugiuosi, kad išvykau ir nesijaučiu padaręs klaidos. Naujo gyvenimo etape visada ateis tie patys jausmai, kuriuos turėjai senoje aplinkoje, tačiau jų nereikia bijoti. Aš iš pradžių išsigandau, bet radau kitokį požiūrį, jog patirti liūdesį, vienatvę, džiaugsmą, ramybę ir kitus jausmus naujoje aplinkoje taip pat yra nauja patirtis ir savotiškas nuotykis.
Vis gaunu žinutes į telefoną, kad jau ilgai nieko nepublikavau savo tinklaraštyje… Rašau, bet neviešinu čia, nes pradėjau rašyti knygą. Ir dar nenustojau. Neturiu jokios konkrečios idėjos, apie ką aš ten rašau, bet jeigu reikėtų apibūdinti, tai pasakyčiau, jog tai jauno žmogaus užrašai apie gyvenimą svetur, refleksijos apie man svarbius dalykus, kuriais gyvenu dabar. Daug minčių užklumpa po psichoterapijos, kurias išrašau. Savęs nevaržau ir nespaudžiu, man svarbiausia, kad tiesiog užsiimu šia veikla. Kaip nenustoju rašyti, visada jaučiuosi, kad kažką darau dėl savęs, o tai jau man yra didelis laimėjimas. Kai to nedarau, visada išgyvenu didelę kaltę ir baimę, kad pamiršiu, kaip rašyti, nes to nelavinu.
Mano svajonė – ateityje parašyti knygą, ir paskaitoje leidau sau pasvajoti, kaipgi pavadinčiau ją, jeigu dabar išleisčiau. Šiuo metu man atrodo visai tinkamas pavadinimas „Ir pietuose kartais lyja“. Kaip ir minėjau, buvimas svetimoje šalyje ne visada yra vienas didelis nuotykis. Nors daugelis ir sakytų: mėgaukis. Tai tikrai mėgaujuosi, patyriau daug gražių akimirkų ir dar, manau, tikrai patirsiu. Prie palmių vaizdo pripratau, bet vis nepriprantu prie to, kad lapkričio mėnesį kažkur galima vaikščioti plonais rūbais.
Neperšokęs griovio nesakyk „op“, bet man atrodo, kad tai, ką dabar rašau, kažkada gali išvysti dienos šviesą. Atrodo, pirmą kartą tikiu savo kūriniu, nors bandymų rašyti buvo daug, o kaip bus – nežinau. Svarbiausia, rašyti! Darbas ir studijos yra gerai, bet užsiimti veikla, kurią giliai širdyje tu myli, tai yra visai kas kita. Jausmas, kad save realizuoji, veda tik į geresnę savijautą. Kažkas tiesiog viduje pasikeičia, o kaip kažkas viduje keičiasi, į gyvenimą pritrauki tai, kuo gyveni ir ko esi vertas. Tik, rupūže, kaip kartais sunku prisiversti daryti tai, ką giliai širdyje mėgsti. Kartais privalai supykti ant savęs ir paklausti, ar patinka, kaip tavo gyvenimą ir svajones suplanuoja kiti, bet ne tu pats?


Danielius EINIKIS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių