Tėviškėnai pagerbė signatarą, nelenkusį galvos prieš didžiūnus

Skulptoriaus A. Šnaro sukurta skulptūra „Stotelė“, skirta Kovo 11-osios akto signataro K. Antanavičiaus gimimo ir vaikystės vietai Balsėnų kaime pažymėti. Tai lyg pakelės stotelė, šalia žvyrkelio, supama pievų ir dirbamų laukų, nuo kurios matoma kalva su kryžiumi – buvusios Antanavičių sodybos vieta. Skulptūrą atidengė Klaipėdos rajono savivaldybės meras V. Dačkauskas ir signataro dukra R. Antanavičiūtė.

Balsėniškis Nepriklausomybės Akto signataras, profesorius Kazimieras Antanavičius garsėjo moralios politikos samprata, jis buvo Lietuvos ekonominio savarankiškumo pagrindų kūrėjas, vienu iš svarbiausių ir kilniausių žmogaus gyvenimo tikslų laikęs pagalbą savo artimui. Dar prieš Nepriklausomybės atkūrimą sužinojęs apie lemtingą savo ligą, atlaikęs tris operacijas, K. Antanavičius skubino savo vidinį laikrodį, iš paskutinių jėgų dirbdamas Tėvynės labui.

Neįtikėtinai saulėtą lapkričio 25-ąją Balsėnų kaime, iškilaus kraštiečio gimtinėje, jo gimimo ir vaikystės vietai pažymėti atidengta menininko Antano Šnaro skulptūra „Stotelė“, o Veiviržėnų amatų centre atidaryta paroda, skirta K. Antanavičiaus mokslinei, politinei veiklai, jo asmenybei atskleisti.

Pateisino savo vardą

Prieš 79 metus būtent lapkričio 25 d. gražioje ir gausioje (10 vaikų) ūkininkaujančių Elenos Bočkutės ir Antano Antanavičiaus šeimoje gimė sūnus Kazimieras – būsimas žymus Lietuvos valstybės veikėjas, ekonomistas, tikėjęs, kad skandinaviškos gerovės modelį galima pritaikyti ir Lietuvoje.

Patriotiškų, kaimynų gerbiamų tėvų, vėliau patyrusių skaudžią tremtinių dalią, suteiktas vardas balsėniškį visą gyvenimą įkvėpdavo kilniems ir svarbiems darbams. Štai 1992 m. rudenį kandidatuodamas Klaipėdos rajone į Lietuvos Seimą, kreipdamasis į rinkėją, K. Antanavičius „Bangos“ laikraštyje nuoširdžiai rašė: „Šiuo kritišku Lietuvai metu svarbiausia yra prisiminti ir laikytis šv. Kazimiero, Lietuvos ir mano patrono, žodžių: nieko nėra svarbesnio, kaip tarnauti Dievui, padėti bedaliams ir vargdieniams. Darbų ir sunkumų daugybė, bet sutartinai dirbdami ir santarvėje būdami įveiksime juos. Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus!“

Niekada neliko abejingas

Apibūdindamas K. Antanavičiaus ryškią asmenybę, primindamas jo antisovietinę veiklą, nuopelnus atkuriant Lietuvos nepriklausomybę Klaipėdos rajono savivaldybės meras Vaclovas Dačkauskas skulptūros „Stotelė“ atidengimo ceremonijoje akcentavo, jog iškilusis kraštietis pasiekęs ir mokslo, ir valstybės veikėjo aukštumų niekada neliko abejingas rajono problemoms.

Antanavičių šeimos tremties aplinkybes žmonėms, gausiai susirinkusiems pagerbti iškilųjį kraštietį, išsamiai ir jautriai papasakojo Klaipėdos rajono tarybos narys Česlovas Tarvydas, kurį papildė Kazimiero seserys Adelija Vaičiulienė ir Marytė Baltrušaitienė. Kalbėtojas pasidžiaugė, kad Balsėnai turi net du signatarus: jie didžiuojasi ir 1918-ųjų signataru Jurgiu Šauliu.

Skulptūros „Stotelė“ atidengimo ceremonijoje akcentuota, kad toks K. Antanavičiaus pagerbimo ženklas atsirado jo žmonos Onos ir dukros Rasos prašymu, į kurį atsiliepė Balsėnų bendruomenė, ypač Vida Ged­mintienė, Veiviržėnų seniūnijos seniūnė Edita Sluckienė. Kovo 11-osios Akto signataro gimtinės vietos įamžinimo idėją palaikė ir Klaipėdos rajono savivaldybė, skyrusi šiam tikslui apie 12 000 eurų. Signataro dukra Rasa šeimos ir giminės vardu nuoširdžiai padėkojo visiems, padėjusiems įgyvendinti sumanymą.

Nemokėjo pavėjui linguoti

Skulptoriaus A. Šnaro skulptūros „Stotelė“ idėja – atminties, pamąstymo aikštelė, kurios centre – čia apsilankęs žmogus. Tai lyg pakelės stotelė šalia žvyrkelio, supama pievų ir dirbamų laukų, nuo kurios matoma kalva su kryžiumi – buvusios Antanavičių sodybos vieta.

„Skulptūra nesureikšmina Nepriklausomybės Akto signataro asmenybės, tik nurodo profesoriaus K. Antanavičiaus gimimo ir vaikystės vietą. Tokia mintis paremta nuostata, jog reikšmingumus kuria ne monumentai, o žmonių mąstymas“, – skulptūros atidengimo ceremonijoje paaiškino seniūnė E. Sluckienė.

„Ačiū, kad pagerbėte mielą, darbštų, padorų žmogų. Visą gyvenimą jis mokė kitus. Bet jums pasakysiu, ko jis pats nemokėjo… Nemokėjo jis lenkti prieš didžiūnus galvos, nemokėjo jis niekinti mažųjų, nemokėjo kaip nendrė pavėjui linguot, o vėjui nutilus ir vėl atsistoti. Ačiū tau, Kazimierai, kad toks buvai“, – tvirtai ištarė kartu su kolega Romualdu Rudziu skulptūros atidengimo iškilmėse dalyvavęs Kovo 11-osios Akto signataras Mindaugas Stakvilevičius.

Pagerbtas K. Antanavičius ir Veiviržėnų amatų centre, kuriame rajono Savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Diana Ciparienė pristatė parodą, skirtą signataro veiklai. „Surinkti medžiagą, nuotraukas, kai kuriuos asmeninius daiktus mums labai padėjo K. Antanavičiaus artimieji“, – akcentavo parodą rengusi Veiviržėnų filialo bibliotekininkė Valė Krauleidienė.

Įžvelgė politinę intrigą

Nepasiduoti negatyvioms nuotaikoms, įvairioms provokacijoms, neįklimpti į tarpusavio rietenas, o visą dėmesį sutelkti Lietuvos ekonomikos kūrimui, agrarinės reformos tobulinimui K. Antanavičius ragino ir 1992 m. Gargždų rinkimų apygardoje Nr. 31 kandidatuodamas į Lietuvos Seimą. Tuomet jis laimėjo įveikęs du kandidatus, dabar jau irgi šviesaus atminimo Algimantą Ulbą bei Česlovą Karecką.

Pagal sociologinių tyrimų duomenis K. Antanavičius Lietuvoje tuo metu tarp įtakingiausių politikų buvo trečias. Tačiau Nepriklausomybės akto signataro kelias į Seimą mūsų rajone buvo ne rožėmis klotas.

32 įgaliotiniai, rinkę parašus, kad iškiliojo kraštiečio kandidatūra į Seimą būtų iškelta būtent Klaipėdos rajone, Gargždų rinkimų apygardos komisijai atvirame laiške, rugsėjo mėnesį išspausdintame „Bangoje“, papriekaištavo esą ji savo darbą pradedanti politinių intrigų rezgimu.

Mat rinkimų apygardos komisija iš 1543 rinkėjų parašų 428 pripažino negaliojančiais dėl įvairių priežasčių: trūko vardų prie pavardžių, netiksli gyvenamoji vieta, šeimos narys pasirašęs už kitą šeimos narį ir t. t. Tačiau K. Antanavičiaus kandidatūrą rėmę įgaliotiniai apygardos komisijai atkirto: Seimo rinkimų įstatymu tipinė parašų rinkimų forma nepatvirtinta – tad ir kabinėtis nesą pagrindo. Ir net drastiškai pareiškė, jei komisija nesilaikysianti Seimo rinkimų įstatymo, tai įgaliotiniai pasiliekantys teisę kreiptis į rajono gyventojus, ragindami nedalyvauti rinkimuose.

Gargždų rinkimų apygardos komisija taip pat „Bangoje“ paneigė visus jai mestus kaltinimus ir pakvietė rinkėjus aktyviai ir garbingai atlikti savo pareigą Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose. Juose, vykusiuose spalio 25 d., parlamentaro mandatą rajono gyventojai suteikė būtent ekonomistui K. Antanavičiui.

Kandidatavo abejodamas

Lietuva tuo metu išgyveno ekonominę krizę, Rusijos blokados padarinius, neskaidrų privatizavimą, pereinamąjį žemės ūkio laikotarpį. Ūkininkai ir verslas žengė tik pirmuosius žingsnius. Bankrutuodavo valstybinės įmonės, iširo kolūkiai, prasidėjo bedarbystė. Žmonės jaudinosi ir pyko dėl katastrofiškai smukusių pajamų (rubliai buvo pakeisti į talonus), vargo dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Profesorius K. Antanavičius, „Bangoje“ kreipdamasis į rinkėjus 1992 m. spalio 3 d. numeryje atvirai pripažino, jog į Seimą kandidatuoja kamuojamas abejonių, nes per dvejus Nepriklausomybės metus „nepadarėme daug, ko laukė Lietuvos žmonės, ką padaryti galėjome“. Kraštietis apmaudžiai pastebėjo, jog parlamente dirbo negailėdamas jėgų, tačiau kai kurios pastangos vis tiek liko bevaisės: „Kaltės jausmas dėl blogų sprendimų, dėl Lietuvos (ypač kaimo) žmonių varganos būsenos niekada neapleidžia.“ Tačiau K. Antanavičius ragino nebesigręžioti į praeitį, nes „kas buvo, pražuvo“. Kandidatavo jis ne tuščiomis rankomis, o parengęs savo naują ekonominę ir socialinę programą.

Svarbiausia – žmonių pasitikėjimas

„Ekonomikai pertvarkyti reikia ne tik šviesaus proto, gero ekonominės-socialinės situacijos supratimo, bet svarbiausia doros, pasišventimo, žmonių pasitikėjimo. Ekonomikoje kaip niekur kitur reikalingas tarpusavio pasitikėjimas ir sutarčių bei duotojo žodžio laikymasis“, – moralumo pagrindus ne tik politinėje veik­loje, bet ir ekonomikoje klojo K. Antanavičius rugsėjo 26 d. „Bangoje“ paskelbtame straipsnyje.

K. Antanavičius buvo vienas iš profesionaliausiai pasirengusių dirbti įstatymų leidybos srityje, parengęs ne vieną dešimtį mokslinių publikacijų ir pateikęs per šimtą įstatymų projektų. Apskritai jis buvo viena iš ryškiausių to laikotarpio Lietuvos politikos figūrų, daug prisidėjęs prie demokratijos plėtros. Tai didi asmenybė, vienu iš kilniausių žmogaus gyvenimo tikslų laikiusi pagalbą savo artimui. Vienas iš svarbiausių 1998 m. mirusio K. Antanavičiaus gyvenimo postulatų buvo toks: „Jeigu reikalai blogi, niekada nepasiduok.“