Tėvo ir dukros kūrybinio pasaulio atsivėrimas

Gargždų krašto muziejuje Motinos dienos išvakarėse pakvietė paroda „Atgaiva sielai“, kurios autoriai – girininkiškis Alfonsas Lukauskas ir gargždiškė Lina Lukauskaitė-Gečienė, tėvas ir dukra. Tapyboje, grafikoje, keramikoje kūrybiškai atskleistą savo žvilgsnį į pasaulį jie pirmą kartą viešojoje erdvėje pateikė kartu. „Mūsų šeimai menas – atgaiva sielai“, – atskleidė Jadvyga Lukauskienė, žmona ir mama.

Dvi artimos meniškos sielos
„Dvi kūrybingos sielos pateikė gausą skirtingų darbų: A. Lukauskas per paskutiniuosius metus akrilu ant drobės nutapytus paveikslus, o Lina – savo grafiką, darbus iš molio, nupintus iš vytelių, siuvinėtas ir nertas staltiesėles, dekoratyvias namų puošmenas, moteriškus papuošalus“, – kalbėjo parodą atidariusi Gargždų krašto muziejaus kuratorė Sandra Uktverytė.
Ji pastebėjo, kad tradicine vaizduojamosios dailės technika atliktuose Alfonso darbuose jaučiamas tapatumo, tikrovės ieškojimas, kad autorius remiasi savo gyvenimiška patirtimi ir nesivaiko madingos estetikos, abstrakcijos, kuri šiuo metu populiari menininkų darbuose.
„Paveikslams būdingas konkretumas, kai kuriuose iš jų galima įžvelgti vyriško motyvo bruožų. Jie nutapyti ramia harmoninga spalva, išlaikomas kelių dėmenų skambesys. Juose galima pajusti psichologinę kūrybinio momento išraišką“, – atskleidė S. Uktverytė. Pasak jos, L. Lukauskaitės-Gečienės grafikos darbai – minimalistiniai, juose išraiškingai transformuojama tikrovė, užkoduoti baltų kultūros simboliai. Juos papildo tradicine tautodailės technika atlikti darbai – nupinti iš vytelių krepšeliai, keraminiai darbeliai, įvairūs namų aksesuarai, moteriškos puošmenos džiugino širdį.
Lina prisipažino tėtį paskatinusi surengti parodą, kad visi pamatytų, kaip savamokslis piešia, o ją kurti pastūmėjusi šeima. „Gražu, kad parodą pasisekė atidaryti Motinos dienos išvakarėse“, – džiaugėsi ji.

Gamtos įkvėpti vaizdai
Parodoje eksponuojami A. Lukausko nutapyti peizažai išduoda, kad jis – gamtos vaikas ir kad mieliausia jam vasara, nors tapė žiemą. „Juk visada laukiame vasaros, žiemos vaizdas liūdnesnis“, – šyptelėjo jis. Visgi tapybos darbų kolekcijoje yra ir „šaltų“ peizažų.
„Užaugau nuošaliame Kretingos rajono Kašučių kaimelyje, tarp miškų, brūzgynų, pelkių – į namus net kelio nebuvo – tik takelis vedė. Užaugau klausydamasis varlių kurkimo, – atskleidė Alfonsas. – Nuo mažens mačiau gamtą, kuri mano išjausta ir tarsi įgimta sielos liga tapo. Žiūri pro lūšnelės langą ir tau atsiveria pasaulis, kaip šiuose mano paveiksluose… Vakarais, kai leidžiasi saulė, pažvelkite į dangų – įsikrausite energijos: tokios gamtos niekas nesukuria. Pritrūksta spalvų ją nutapyti. Ir tas vaizdas niekada nesikartoja.“
Alfonsas prisipažino, kad atėjęs į daugiabutį pro langą mato tik miesto namo sieną. Ir jam rodosi, kad ten gyvenantis žmogus tarsi pakliuvęs į kalėjimą. Jis negali tapyti mūrų, nors spalvos gal ir gražiai derėtų.

Tobulumui ribų nėra
Menine gyslele apdovanotas Alfonsas ant drobės perkelia tai, kas išgyventa, patirta, išjausta ir ilgai nešiota širdyje. Gali būti net vaikystės išgyvenimų iškrova spalvomis, kaip antai neįp­rastas saulėlydis. Šis paveikslas asocijuojasi su jaunos dainininkės Ievos Narkutės daina „Raudoni vakarai“, kurioje ji subtiliai perteikė pokario dramatizmą. A. Lukauskas neslėpė, kad iki šiol prisimena susišaudymus miškų apsuptame kaimelyje. Kruvino pokario dvelksmas justi viename jo nutapytų saulėlydžių.
O štai geltonuojantis rapsų laukas. Ar gali buvęs ūkininkas jį pamiršti? „Dažnai pravažiuoju pro šalį – kaip malonu žiūrėti, bet žydėjimas labai trumpas, o čia jis įamžintas, – šypsojosi Alfonsas. – O va Minijos krantai, ten ežeras su vandens lelijomis – gamta būtų gražesnė, jeigu žmogus nesikištų.“
Jūros motyvas irgi traukia autorių. Užburiantis jos mėlis, susiliejantis su bekraščiu dangumi, nutapytas viename paveiksle, kuris jam mieliausias iš visų šios tematikos kūrinių. Daug laiko, energijos prireikė, kol spalvomis išreiškė išgyventą emociją – tokį vaizdą gali gal tik kartą gyvenime pamatyti. „Paro­doje Girininkų bendruomenės namuose žmonės klausė, kas jį nutapė, – šyptelėjo Alfonsas.– Reikia pastovėti prie paveikslų, kad suprastum, jog kiekvienas kitoks, kitaip išjaustas. Niekaip neišeina nupiešti tokį pat.“
Autorius neslėpė, kad ne viską iš karto pavyksta atskleisti – reikia grįžti ir baigti. „Menininkui reikia daug kantrybės ir kruopštumo – jeigu to neturėsi, nenutapysi, – dėstė Alfonsas. – Nė vienas mano paveikslas nėra išbaigtas – visuose gali ką nors tobulinti. Bet kur tobulumo ribos?“

Norėjo pabėgti nuo meno
Parodoje į akis krito pieštuku nupieštas moters portretas. „Tai brangiausias paveikslas – šeimai skaudūs metai buvo, kai jį nupiešė“, – kalbėjo J. Lukauskienė.
Alfonsas prasitarė, kad seniai žinojęs apie savo gebėjimus, bet visą gyvenimą norėjęs nutolti nuo meno. Jaunystėje ketino stoti į dailės technikumą, bet pagalvojo, kad su ta profesija bus sunku išgyventi. Įstojo į Rietavo žemės ūkio technikumą, tačiau diplomuotą mechaniką kolūkyje paskyrė atsakingu ir „už meną“.
„Prieš 44 metus sunkiai susirgęs pasiėmiau dukros pieštukus ir nutapiau brangiausio žmogaus – žmonos Jadvygos portretą, – atskleidė Alfonsas. – Prabėgus dar porai dešimtmečių, pabandžiau teplioti guašu, bet neilgai. O per vieną gimtadienį dukra nuvežė mane į Aurelijos dailės studiją, iš kurios nebegalėjau pabėgti, – linksmai dėstė A. Lukauskas. – Pamokė, kaip akriliniais dažais piešti ant drobės. Patiko ir pagavo įkvėpimas.“ Žmona, taip pat apdovanota menine gyslele, ir kritikė, ir patarėja. Labai artimi dvasiniai ryšiai su dukra Lina – nors kūrybos sritys skirtingos, atsižvelgia į vienas kito pastabas.

Dedikacija Gargždams
L. Lukauskaitė-Gečienė atskleidė, kad stoti į taikomosios dailės technikumą Kaune ją pastūmėjo tėvai, pastebėję norą piešti. „Kai baigiau juvelyriką, mane traukė ir kitos dailės sritys. Išmokau pinti iš vytelių, labai patinka vąšeliu nerti storais siūlais. Sudomino keramika – tai mano didžiausias pašaukimas. Molis pats sudėtingiausias: ištraukęs iš degimo krosnies nežinai, ką pamatysi – stebuklingą daiktą ar…“ – dalijosi patirtimi Lina. Prieš porą metų ji atrado grafiką. Parodoje pateikė savo naujausią kūrinį, dedikuotą Gargždų 770-osioms įkūrimo metinėms. Pasak parodos kuratorės S. Ukt­verytės, jame įdomiai užkoduotas miesto gyvenimas, įpintos simbolinės reikšmės ir prasmės. „Čia visa simbolika: Muzikos mokykla, kavinė, angelai, saugantys danguje žvaigždes, augantys, besiskleidžiantys futbolo, krepšinio pumpurai, galima perskaityti žodžius „Laimė gyventi Gargžduose. Meilė miestui“, – atskleidė autorė. „Džiugu, kad esu tarp artimųjų, meniškos sielos žmonių. Mūsų šeimai menas – atgaiva sielai. Šiandien mums labai svarbi diena“, – prisipažino J. Lukauskienė.
Pro Gargždų krašto muziejų žingsniuodami į miesto parką pasigrožėti, užsukite čia pažiūrėti, kaip tėvo ir dukros darbuose kūrybiškai atskleistas jų pastebėtas ir išjaustas pasaulio grožis. Paroda veiks iki gegužės 17 d.

Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.