Vėžaitiškės puoselėjama hortenzija verčia aikčioti
Vėžaitiškė Aldona Gedvilienė, Vėžaičių Šv. Kazimiero bažnyčios pročkelė, jau 18 metų atlieka šias pareigas ir puoselėja bažnyčios, klebonijos bei parapijos namų aplinką, sodina gėles, kurioms meilę paveldėjo iš savo mamos.
„Gėlės man kaip gyvos, todėl niekada namuose iš darželio jų neskinu, o išeinu pasigrožėti“, – prisipažino A. Gedvilienė. Jei anuomet, kai Aldona studijavo, būtų buvusi floristikos specialybė, neabejodama ją būtų pasirinkusi. Dabar gėles puošti bažnyčiai vestuvėms, krikštynoms, Šv. Onos atlaidams ar šventadienio šv. Mišioms komponuoja pasikliaudama savo nuojauta. „Prieš kelerius metus jaunavedžiai paprašė papuošti bažnyčią lauko gėlėmis ir rugių varpomis, o patys vilkėjo lininius drabužius, rankose laikė lauko gėlių puokšteles. Tai vienos iš įsimintiniausių vestuvių mūsų unikalioje bažnytėlėje“, – prisiminė A. Gedvilienė, kuri žavisi lauko gėlių puokštėmis.
40 metų Lietuvos žemdirbystės instituto Vėžaičių filiale technike-laborante dirbusi Aldona – pagal specialybę agronomė. Įgytos žinios praverčia ir dabar, nes puoselėja ir vienmetes, ir daugiametes gėles. Prie Aldonos namų auga ir gėlių karalienės – rožės, bet mieliausios moteriai esančios ramunės. Prieš kelerius metus Aldona susižavėjo šluotelinėmis hortenzijomis, tad jų šakos nuo žiedų linksta prie vėžaitiškės namų, o prieš 7–8 metus klebono gautą dovanų pasodino prie klebonijos. Jos grožis žavi ir stebina vėžaitiškius, visus, kurių kelias veda pro kleboniją. Neseniai pasodino dar vieną, bet ji dar nedidukė. Aldona sakė, kad prižiūrėti šias gėles, formuoti nėra sudėtinga. Svarbiausia laistant nepamiršti patręšti.
„Šluotelinės hortenzijos nebijo šalčio, skirtingai nei paprastosios, kurioms žiemos šaltis nebaisus, bet pavasarinės šalnos pakanda pumpurus ir jos menkai arba visai nežydi. Kuo trumpiau karpai šluotelines hortenzijas, tuo labiau jos šakojasi“, – aiškino gėlių puoselėtoja, dekoratyvius sudžiūvusius žiedus žiemą panaudojanti sausoms puokštėms. Kadangi bažnyčia nešildoma, žiemą gyvų gėlių negalima merkti, nes net vanduo vazose užšaltų.
Vanduo, gyvybės šaltinis, ypatingai svarbus ir gėlėms, tačiau iki šiol Aldonai jį tekdavo parsivežti iš Vėžaičių tvenkinio. Vanduo iš tokio telkinio gėlėms yra tinkamos temperatūros, o iš šulinio – šaltas. Namie gėles Aldona laisto lietaus vandeniu, o jei jo pritrūksta, – šulinio, bet prieš laistymą palaiko statinėse, kad sušiltų.
Pasiklausius A. Gedvilienės atrodo, kad auginti gėles visai nesudėtinga, bet jos klesti ten, kur yra mylimos, kur jomis džiaugiamasi.
Laima ŠVEISTRYTĖ
