• 18 rugpjūčio, 2022
|

„Vilties žiedas“ Veiviržėnuose sujungė kartų istorijas

Jurgio Šaulio gimnazijos muziejuje muziejininkė V. Karaliūnienė pasakojo apie birželio 14 d. įvykius.

1940 m. birželio 14-osios naktį Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė iš Sovietų Sąjungos gavo ultimatumą. Jo pretekstai – neva kartu su Latvija ir Estija sudaryta slapta karinė sąjunga prieš SSRS, savitarpio sutarčių pažeidinėjimas, raudonarmiečių grobimas ir kiti išgalvoti dalykai.


Vienas iš ultimatumo punktų reikalavo užtikrinti laisvą įėjimą į Lietuvos teritoriją SSRS kariniams daliniams, kurie bus įkurdinti pačiuose svarbiausiuose centruose ir bus pakankamai gausūs. Nutarus nesipriešinti, kitos dienos popietę Lietuva buvo de fakto okupuota. Viena iš sovietizacijos sudedamųjų dalių – „priešo likvidacija“, tad nuo 1940 m. rudens vedama asmenų apskaita dėl praeities, įsitikinimų.
1941 m. gegužės–birželio mėnesiais pradėta rengti masinė Lietuvos gyventojų trėmimo akcija, kuri prasidėjo lygiai metai nuo okupacijos pradžios, birželio 14-ąją, dabar ją minime Gedulo ir vilties diena. Labiausiai tuomet nukentėjo inteligentija, apie 10 proc. mokytojų, visuomenė patyrė didžiulį psichologinį poveikį. Šiemet minime 81-ąsias pirmųjų trėmimų metines, kada per vieną savaitę iš Lietuvos buvo ištremta apie 17 500 žmonių. Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kvietė visas bendrojo ugdymo įstaigas paminėti šiuos lemtingus įvykius. Gedulo ir vilties dienos minėjimui buvo siūloma pilietinė iniciatyva „Vilties žiedas“. Kvietime akcentuojama paskatinti mokinius pasidomėti apie ištremtus į Sibirą, išvežtus į lagerius artimuosius: senelius, prosenelius ir kitus giminaičius, prisiminti mūsų šalies istoriją, pagerbti buvusius tremtinius ir lagerių vargus patyrusius žmones bei puoselėti istorinę atmintį. Taip pat buvo siūloma idėja pagaminti iš įvairių medžiagų gėlių žiedus, simbolizuojančius viltį, šilumą, Lietuvos laukų grožį, kurio neteko į tremtį išvežti žmonės…
Kartu su 8 klasės gimnazijos mokiniais vartome vietos tremtinių išgyvenimų puslapius. Jurgio Šaulio gimnazijos muziejuje pasitinka gimnazijos muziejininkė Valdonija Karaliūnienė, pasakojusi apie birželio 14 d. įvykius per Veiviržėnų krašto tremtinių Būdvyčių šeimos istoriją.

Namo statyba Sibire.

– Magdalena Būdvytienė buvo mano prosenelė, – į pokalbį jungiasi gimnazijos bendruomenės narė, sveikatos priežiūros specialistė Aiva Petrauskienė. – Seneliai Valerija ir Kostas yra pasakoję, kad išvežti į Rusijos šiaurę valgydavo arklieną. Sušalęs arklys buvęs pakabintas lauke, tad atsipjaudavo ne tik jie, bet ir kaimynai totoriai, kurie sakydavo „tam vkusneje (ten skaniau)“…
Minėta šeima, išgyvenusi tremtyje 11 metų, 1959-aisiais grįžo į Lietuvą, čia susilaukė dukros Zinos Būdvytytės-Vendelienės, kuri dirba mokytojos padėjėja mūsų gimnazijoje, ir sutiko pasidalinti artimųjų prisiminimais.
– Mama Valerija su sese kapodama žabus nusikirto pirštą, tėtis Kostas vietinių rusų nuostabai sugebėjo Sibire pasistatyti namą, – komentavo interaktyviame ekrane Sibire užfiksuotus vaizdus Zina. Pasilikęs pas senelius ir tremties išvengęs jos brolis Alfonsas pradėjęs fotografuoti, sulaukė pripažinimo Lietuvoje, o vėliau ir užsienyje, nors buvo farmacininkas, pelnė meno kūrėjo stipendiją, 2002 m. LR Vyriausybės meno premiją. Amžinojo poilsio atgulė Veiviržėnų kapinėse.
– Mano močiutė yra pasakojusi, kad ją norėjo ištremti, tačiau gerų žmonių dėka pavyko išsisukti, – prisiminė mokinys Aldas, – tačiau kitas senelis patyrė Sibiro tremtį, jis yra sakęs, kaip slydo nuo rąstų į šaltą, vandeningą upę ir vos nepaskendo.
Apie prosenelių bėgimą iš tėvynės, jų namų praradimą klasės draugams papasakojo mokinė Justė.
– Mes turim žinoti savo šaknis, platinti savo krašto istorijos žinią, vertinti tai, ką dabar turim, nes nežinom, kaip bus. Tad reikia mokytis iš praeities, siekti, kad skaudžios netektys ir išgyvenimai nepasikartotų, – reziumavo muziejininkė V. Karaliūnienė.
Gedulo ir vilties dienos minėjimas muziejinėse erdvėse, pagal galimybes pritraukęs dalies gimnazijos bendruomenės dėmesį, jungė gyvus ir skaitmenizuotus prisiminimus tarp praeities ir dabarties, kėlė aliuziją, jog panaši istorija kartojasi – šiandien šalimais turime ukrainiečius, matome jų šiandienines tragedijas bei šliaužiančią rusišką okupaciją…


Arūnas MIKALAUSKAS
Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos istorijos mokytojas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių