Vis dėlto redaktorius nuoširdžiai padėkojo
Nemaža bendradarbiavimo su šalies laikraščių redakcijomis patirtis leidžia daryti prielaidą, kad šiais laikais redakcijos lyg ir primiršo palaikyti ryšius su skaitytojais. Todėl rugpjūčio pabaigoje laiškas, gautas iš „Lietuvos ryto“ vyr. redaktoriaus Gedvydo Vainausko, mane nustebino ir sugrąžino į tolimus laikus, kai beveik kiekvienoje redakcijoje buvo laiškų skyrius.
Klaipėdos krašto skaitytojai turbūt mena mano straipsnį „Mums beliko tik atsiklaupti“. Nustebino, jog „Klaipėdos“ laikraščio redakcija išspausdino mano nuomonę apie kilusį skandalą dėl juodaodžių krepšininkų iš Amerikos nepadoraus elgesio Lietuvos krepšinio klubuose. Mano ir G. Vainausko nuomonės sutapo. Aš to straipsnio nuorašą nusiunčiau redaktoriui. Labai nustebau, kad tokio šalies laikraščio redaktorius man, skaitytojui, atsiuntė atsakymą: „Gerb. Albinai Klizai, dėkoju Jums už palaikymą. Suvokimas, kad greta yra suprantančių ir pritariančių žmonių, visuomet padeda. Džiugina ir tai, kad šiame keistai suvoktos demokratijos fone atsiranda asmenybių, drįstančių viešai išsakyti kitokią nuomonę. Tai priduoda tikėjimo, kad iš tiesų dar ne viskas prarasta ir dar turime galimybių būti iš tiesų laisvi, išsilaisvinę nuo pasenusių prietarų ir keistų suvaržymų. Dar kartą nuoširdžiai Ačiū Jums“.
Malonu, kad šio žurnalisto laiškelis atsidurs šeimos albume. Galbūt šis atsakymas turi paskatinti įvairaus lygio redakcijas, jog reikia atgaivinti ryšius su skaitytojais, juk žmonėms reikia šilto bendravimo ir dėmesio. Labai nejauku, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių žinutė ar laiškas dingsta be pėdsako redakcijos archyvuose. Ir lieka mintyse klausimas: kas nepatiko, o gal stūkso laukdamas savo eilės, kol informacijos sraute savaime išnyksta. Tada lieka nuoskauda ir nepagarba žmogui, kuriam niekas už žinučių pasirodymą spaudoje nemoka honoraro, o ir niekas nepasako paprasto žodžio „ačiū“. Kai savo abejones išdėsčiau vienam „Klaipėdos“ laikraščio korespondentui, tai jis šypsodamasis pašmaikštavo:
– Albinai, mes tave garsiname.
Ar man reikalinga kažkokia abstrakti šlovė? Mane skaitytojai žino ir gatvėje sutikę dažnai klausia: „Kur paties straipsniai? Pasigedome, gal susirgote?“
Nuleidžiu galvą ir lyg būčiau nusikaltęs sakau, jog dar parašysiu, nors senokai parašyti straipsniai laukia redakcijoje eilutėje, kaip parduotuvėje žmonės pirkdami duonos ar kitų produktų. Nors negaliu skųstis, kartais ir mano straipsniai patenka į laikraščio puslapius, o tie, kurie nepatenka, atsiranda mano leidžiamose knygutėse. Stengiuosi, kad jie išliktų ir pasiektų skaitytoją. Sutinku su profesorės Viktorijos Daujotytės mintimi, kad gyvenimas diktuoja temas, ir žmonių mintys kartais atsiduria mano rašiniuose.
Albinas KLIZAS
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys
