Vydūnas: asmenybė, skatinusi mūsų tautos savigarbą
Šiemet minime žymaus mūsų kultūros veikėjo, mąstytojo humanisto, lietuvybės gaivintojo ir puoselėtojo, sveikuolio Vilhelmo Storostos-Vydūno gimimo 150-ąsias metines. Pagerbiant iškilų Lietuvos 100-mečio filosofą, rašytoją, publicistą, dainų kūrėją ir chorų vadovą Seimas 2018-uosius yra paskelbęs Vydūno metais.
Tautos mokytojas
Vydūnas filosofiniais apmąstymais ir savo paties gyvenimo būdu akcentavo, jog be darnos, kūno ir sielos harmonijos, be gebėjimo būti „sau žmogumi“ neįmanomos tautiškumo paieškos. Dvasinės vertybės turi dominuoti žmogaus būtyje, todėl savo raštuose, dramaturgijoje, paskaitose, ypač susitikimuose su jaunimu skatino susitelkti į tautinę savimonę ir savigarbą. Buvo giliai tikintis, bet neretais atvejais kritikavo religijas ir pačią krikščionybę dėl jų nesuderinamumo. Išgyvenęs sunkius karo išbandymus, tremtį ir realių gyvenimo įvykių eigą priešinga kryptimi nei jo pranašaujamas pasaulis, iki pat gyvenimo pabaigos nesusvyravo savo tikėjime ir įsitikinimuose.
Vydūnas nebuvo politikas, bet savo veikimu nuolat ragino valstybės gyvenimą statyti ant aukštos doros pamatų. 1918 m. atgavus nepriklausomybę parašė širdingą laišką Lietuvos Tarybai, primindamas būtinumą to laikytis.
Visos negerovės, pasak Vydūno, didžiąja dalimi kyla dėl pačios laisvės supratimo. Laisvę nemaža tautos dalis yra suvokusi kaip galimybę nesivaržant siekti materialinių vertybių, hedonistinių malonumų, juos laikant prioritetais gyvenime, atsipalaiduoti nuo bendrų tautos ir valstybės interesų, pelnytis kitų sąskaita, todėl drausmę ir tvarką neretas traktuoja kaip laisvės varžymo priemones. „Svarbiausia ir esmingiausia kiekvienos tautos jėga yra jos savigarba“, – sakė jis.
Ir praėjus šimtui metų tebėra aktuali ši tautos mokytojo išmintis. Bet ne visiems patogi. Ypač tiems, kas abejoja ar išvis ignoruoja tautines vertybes. Pripažinkime: Vydūnas, kaip vienas iš ryškiausiai matomų tautos istorinių asmenybių, mūsuose dar nėra tiek visuotinai žinomas, kiek to yra vertas. Tik neseniai atsirado mokyklų programose.
1928 metais Lietuvos universitetas jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. Poetas kun. Mykolas Vaitkus, tuokart Vydūno 60-metį švenčiant nedideliame žymiausių rašytojų ratelyje kan. J. Tumo-Vaižganto namuose, pastebėjo, jog Vydūnas, kaip „tylos angelas skraidė viršum nuodėmingų galvų…“ Nes jis žadino troškulį kitaip gyventi ir kitaip suvokti buvimo šiame pasaulyje paskirtį.
Visa, ką sukūrė keldamas numylėtą tautą, sudaro įstabų mūsuose kultūros reiškinį – vydūnizmą. Yra lyginamas su tokiomis pasaulyje plačiai žinomomis figūromis kaip Machatma Gandis. Šia proga norisi pastebėti, jog 1940 metais Vydūnas vos netapo kandidatu Nobelio premijai gauti už nuopelnus išryškinant tautiškumo ir žmoniškumo dermės svarbą bei raginimą jos siekti santykiuose tarp tautų. Antrasis pasaulinis karas tada sutrukdė pristatymo procedūrą.
Mūsų Sokratas
Vydūno literatūrinį palikimą sudaro daugiau kaip 60 knygų: 12 filosofinių veikalų, daugiau kaip 30 filosofinio turinio dramų ir istoriografinių darbų, tarp kurių „Visatos sąranga“ (1907), „Žmogaus kelias“ (1909), „Likimo kilmė“ (1908), „Tautos gyvata“ (1920) ir dar daug kitų. Tuose veikaluose pirmiausia atsispindi kilnios intencijos – žmoniškumas, siekis vienyti žmones ir tautas, socialiniai epochos uždaviniai, nepriklausomybės idėja. Ypač vertinga knyga „Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“. Jis išvertė senovės indų filosofinę poemą „Mahabharatą“. Tilžės Lietuvių giedotojų draugijos chorui rašė dainas, sielojosi dėl lietuvių abejingumo savo tautos menui.
„Mūsų Sokratas“, – taip neretai traktuojamas Vydūno ryšys su Rytais. Jo posūkis į senovės Indiją nėra atsitiktinis: ieškota lietuvybės šaknų, siejamų su senąja baltų religija. Lietuvių kalbai priskyrė sakralinę prasmę, pabrėždamas jos artumą sanskrito kalbai, kuria surašytos anksčiausios žmonijos žinios. Todėl ryžtingai stojo prieš savo tėvynainių nutautinimo politiką.
Kintuose – legendinė arfa
Čia saugomi svarbiausi jo kūrybą ir gyvenimą liudijantys eksponatai ir jo asmeninis, legendomis apipintas instrumentas – arfa. Ji, kaip ir pats Vydūnas, išgyveno praėjusio karo išbandymų ir tremčių įvykius. Turiu pažymėti, kad toje istorijoje nepaprastas vaidmuo tenka buvusiam priekuliškiui, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojui, ypač susirūpinusiam Vydūno palikimu Sąjūdžio dalyviui, Priekulės Ievos Simonaitytės knygos bičiulių klubo vadovui Kaziui Budginui (1957–2003). Tyrinėdamas šio krašto kultūrinį gyvenimą, Kazys itin domėjosi Priekulės spaustuvininkais, kapinėse pastatė jiems paminklus. Susirašinėdamas su Vokietijos archyvais, iš jų surinko reikšmingus asmens dokumentus.
Išsiaiškinęs Tilžėje buvusią Vydūno gyvenamąją vietą Kazys Budginas ieškojo visko, kas su juo susiję ir dar galėtų priminti didįjį mąstytoją. Tai jam pavyko. Tilžėje buvusiame Vydūno bute po karo buvo apsigyvenęs iš Rusijos siųstas į Tilžės popieriaus fabriką inžinierius A. Blinikovas, kuris po kiek laiko persikėlė į Taliną ir su savim išsivežė Vydūno baldus bei arfą. Tokia buvo žygio už arfos sugrąžinimą pradžia. Tada Kazys į talką pasikvietė taip pat Vydūnu besidominčius šilutiškius sąjūdininkus Saulių Sodonį ir Šarūną Laužiką bei buriuotoją iš Kintų Andrių Varną. Nuvykę į Taliną vyrai išprašė atiduoti Lietuvai Vydūno arfą. Dabar ji kartu su kitais unikaliais eksponatais yra Kintų Vydūno kultūros centro muziejuje.
Grįžimas į Lietuvą
Prisimename, kaip 1990-ųjų rudenį mes, gargždiškiai, buvę „Gabijos“ knygos bičiulių draugijos nariai, vykome į Šilutę – į Vydūno palaikų perlaidojimo iškilmes. Jis su kitais šio krašto kultūros kūrėjais dabar ilsisi šalia Rambyno kalno esančiame Mažosios Lietuvos panteone Bitėnuose.
Pagerbiant Vydūno metus Lietuvoje vienas po kito dygsta paminklai, vyksta įvairūs renginiai, statomos jo dramos. Beje, mūsiškis Agluonėnų klojimo teatras savo veiklą pradėjo taip pat pristatydamas Vydūno veikalus „Numanė“, „Piktoji gudrybė“, „Prabočių šešėliai“. Dauguma šio autoriaus parašytų veikalų buvo skirti ne scenai, o atvirai erdvei. Klaipėdos universitetas kasmet organizuoja konferencijas „Į šviesią gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“.
Gargžduose Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje šia proga surengtas pokalbis apie sveiką gyvenimo būdą ir mitybą.
