Žemaitijos baronų dvarai leido pažinti ir pasaulinę kultūrą

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius V. Rutkauskas (trečias iš kairės), gidė M. Vasylienė ir Renavo dvaro sodybos direktorius D. Makavičius Gargždų parke pasidalijo istorijomis apie dvarų gyvenimą.

Savanoriškai gilindamasi į Gargždų istoriją gargždiškė gidė Monika Vasylienė sako atrandanti labai įdomių dalykų, o kad mes geriau pažintume savo miestą, švenčiantį 765-ąjį gimtadienį, ji organizuoja nemokamas ekskursijas.

Gražią gegužės pavakarę kartu su Gargždų krašto muziejumi Monika miestiečius pakvietė į vakarą „Laiškai iš praeities: Žemaitijos baronai“. Gargždų parke Renavo dvaro sodybos direktorius Deividas Makavičius ir Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas papasakojo apie Ronne ir Oginskių gimines, jų sąsajas su Gargždais. Prieš dvejus metus senajame parke atliktus žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus pristatė archeologas, l. e. Gargždų krašto muziejaus direktoriaus pareigas, Marius Mockus.

Valdė įžymios šeimos

Senojo parko medžių paunksmėje pasiklausyti istorijų atėję gargždiškiai pirmiausia išgirdo paukščių balsus. Jų melodijų klausydavosi ir kadaise dvaro takeliais vaikštinėję didikai. XIX a. pirmojoje pusėje užveistas parkas su sodu, dažniausiai vadinamas dvaro sodu, neretai buvo minimas tarp gražiausių Žemaitijoje. Renavo dvaro sodybos (Mažeikių r.) direktorius Deividas Makavičius savo pasakojimu nukėlė į laikus, kai Gargždų dvaras XIX a. 3–4 dešimtmetį tapo baronų Ronne nuosavybe. Renavo dvaras, anuomet valdytas Antano Ronne, ir Gargždų dvaras, kurį paveldėjo jo brolis Feliksas po tėvo mirties, anot D. Makavičiaus, turėjo ir panašumų, ir skirtumų.

Dominavo mokslinės knygos

Abiejuose dvaruose buvusios didelės bibliotekos, kurių knygos pažymėtos įvairių spalvų lipdėmis, o Renavo dvaro savininkui Antanui labiausiai patikusios – dar ir parašu bei antspaudu. „Nors Renavo dvaro bibliotekoje buvo nemažai religinių knygų, tačiau tai, jog kai kurių lapai tebėra sukibę ir po beveik dviejų šimtų metų, rodo, jog Antanas Ronne nebuvo didelis šios literatūros mėgėjas“, – dėstė D. Makavičius. Pasak jo, dominavusios mokslinės knygos, ypač apie sodininkystę, net grybus. Dvaro sodybos direktorius juokavo, kad atradę straipsnį, kaip iš kanapių pasigaminti narkotikus nuskausminimui, tačiau lankytojams jo neeksponuojantys.

Didžiausią žalą Renavo dvaro bibliotekai padarė sovietų kareiviai, kurie odinius knygų viršelius panaudojo lopyti batams, o išplėštas knygas degindavo arba numesdavo bet kur. Nukentėjo ir dvaro pastatai: kareiviai plėšė parketą ir čia pat kūrėsi ugnį. Tačiau dvaras išskirtinis tuo, kad sovietmečiu į jį nebuvo įkeltos kolūkio kontoros ar kitos įstaigos, nors toks planas buvęs. Vis dėlto tuometis kolūkio pirmininkas nusprendė, jog verčiau statyti savo kontorą. Taip dvaras išlikęs nepertvarkytas.

Gargždų dvarui buvo lemta ne tik būti išplėštam per Pirmąjį pasaulinį karą, bet ir patirti gaisrą.

Ūkiuose diegė naujoves

Baigęs Vilniaus universitetą, A. Ronne turėjo mokslo laipsnį, dabar prilygstantį mokslų daktaro laipsniui, buvo masonų ložės narys. „Studijuodamas universitete, jis susipažino su lenkų agronomu Očapovskiu, kuris pirmasis bent Europoje sugalvojo sėjomainos sistemą. Jis kurį laiką dirbo dvaro agronomu“, – pasakojo Renavo dvaro sodybos direktorius. Antanas Ronne norėjęs, kad Renavo ūkis būtų modernus, todėl nusprendęs auginti šilkmedžius ir gaminti šilką. Austrijoje jis įsigijo šilkverpių lervučių ir po kurio laiko šilko gabalą parodė Vakarų Europos specialistams, kurie jį labai gerai įvertino. Šilkas dėl vėsesnio klimato gavosi tankesnis. Nepaisant naujovių siekio, Renavo dvaras anuomet pagal turtingumą iš atrinktų 15 dvarų buvęs tik 14 vietoje. Gargždų dvaras – 3, nes turėjęs daugiau pelningų veiklų, iš kurių viena – bravoras. Renavo dvaras bravoro neturėjo, tačiau jis užėmė 3 vietą Žemaitijoje pagal sodus. Vertinta ne tik vaismedžių įvairovė, bet ir kraštovaizdžio unikalumas, parko aplinka. Ją praturtino ir ąžuolai, kurie sodinti Antanui Ronnė tikintis sulaukti sūnaus, kuris taip ir negimė. Vienas ąžuolas, anot dendrologų, esąs ypač vertingas.

Oginskiams pagarba Italijoje

„Mums reikia pasimokyti iš tų laikų, kai nebuvo nei technikos, nei komunikacijos, o buvo sukurti tokie parkai, tokie rūmai. Suvargusį Rietavą per 60 metų Irenijus Oginskis, Mykolo Kleopo sūnus, pavertė europiniu miestu su septyniais bokštais: trys iš jų bažnyčios, o keturi – dvaro sodybos“, – didžiuodamasis sakė Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius. Rietavo dvaras į Lietuvos istoriją patenka ir dėl to, kad būtent Rietave pirmą kartą Lietuvoje įžiebta elektros lemputė, įdiegiamas pirmasis telefonas. „Nors takoskyra tarp turtingųjų ir vargšų buvo didelė, tačiau per dvarus mes pažinome ir pasaulinę kultūrą“, – neabejotiną dvarų vaidmenį Lietuvos istorijoje akcentavo V. Rutkauskas.

Gargždų dvaro istorija susijusi ir su grafų Oginskių gimine. Mat Felikso Ronne sūnus Eugenijus vedė Gabrielę Oginskytę. Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius priminė, kad Lietuvoje yra apie 30 vietovių, kurios neatskiriamos nuo Oginskių. Tai valdyti dvarai, statytos bažnyčios, išnykę ar išlikę rūmai. Prieš trejus metus UNESCO kvietimu minėjome 250-ąsias Mykolo Kleopo Oginskio, ne tik kompozitoriaus, polonezų kūrėjo, bet ir visuomenės veikėjo, gimimo metines. Jo palaikai atgulė Italijoje, Santa Maria Novella bažnyčios kapinėse, tačiau vietiniai žmonės, gerbdami M. K. Oginskio palikimą, jo palaikus perkėlė į Šventojo Kryžiaus baziliką. Savo jausmus Lietuvai išliejęs polonezu „Atsisveikinimas su tėvyne“1822 metais išvykdamas į Italiją M. K. Oginskis paliko testamentą, kuriame įpareigojo jo palaikus parvežti į Lietuvą ir palaidoti Vilniuje, Šventų Jonų bažnyčioje, kur yra Oginskių koplyčia, tačiau testamentas nebuvo išpildytas.

Žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai

Prieš porą metų Gargždų parke atliekant žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus buvo atidengti buvusio Gargždų dvaro trijų ūkinės paskirties pastatų pamatų fragmentai. Kaip sakė Gargždų krašto muziejaus direktoriaus pareigas l. e. Marius Mockus, siekta gautą informaciją susieti su dabartinėmis topo nuotraukomis. „Atkasėme trijų dvaro pastatų pamatų kampus. Ant vieno dvaro pastato pamatų sovietmečiu buvo pastatytas kultūros namų pastatas. Kito dvaro pastato vietoje palei Kvietinių gatvę dabar stovi kryžiai, todėl kasinėjimai čia nebuvo atlikti. Atkasėme dvaro šiltadaržio pamatus. Šiltadaržyje laikyti tropiniai augalai, kuriais vasarą buvo puošiamas parkas kaip ir kituose dvaruose“, – „Bangai“ pasakojo M. Mockus. Rasti gerai išsilaikę vazonai patvirtina, kad tai šiltadaržio vieta. Dviejų pastatų grindys buvusios grįstos raudonomis plytomis, vieno – medinės. Vienas pastatas, pasak M. Mockaus, pastatytas preciziškai, su laiptais, su prieangiu, tačiau jo funkciją sunku nusakyti. Kitų paskirtis ūkinė. Beje, kai kurie Sodo gatvės namai pastatyti ant dvaro pastatų pamatų, kai kuriems statyti panaudotos išparceliuoto dvaro plytos.

„Kadangi turime tikslias trijų buvusio Gargždų dvaro pastatų koordinates, galbūt ateityje vertėtų tą vietą išskirti kažkokiais augalais ar kitokia danga, o tvarkant parko teritoriją, tiesiant komunikacijas reikėtų tą vietą aplenkti“, – parko vizija pasidalijo M. Mockus.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autorės nuotr.