Žeminti automobiliai: mašinos, nepaliekančios abejingų

„Stance“ automobilių kultūros puoselėtojai gargždiškiai Vytautas Butkus, Mantas Paulauskas, Egidijus Buivydas, Linas Petrauskas.

Neabejotinai vienas iš didžiausių automobilių modifikacijomis užsiimančio vairuotojo įvertinimas apie jo įdėtą darbą puoselėjant automobilį, kai praeiviai atsisuka, pravažiavus automobiliu. Keturi jauni rajono gyventojai ir šio straipsnio autorius žino, kiek reikia triūso, pastangų, žinių, kad iš standartinio automobilio padarytum tokį, už kurio kliūva praeivių žvilgsniai. Vaikinai skatina išskirtinių automobilių kultūrą ne tik rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Jų mašinos išvažiuoja tik šiltuoju metų sezonu ir tik tada, kai geras oras. Tai mūsuose dar tik prigyjanti, o užsienyje jau gilias šaknis įleidusi žemintų automobilių, angliškai vadinamų „stance“, kultūra. Dažnai tokių automobilių savininkų klausia: „Kaip tu važiuoji lietuviškais keliais?“

7 cm nuo žemės iki dugno – ne riba

„Stance“, ar kitaip sakant žemintas automobilis, – tai nuo gamyklinio aukščio prie pat žemės priartintas automobilio kėbulas su didesniais ir platesniais ratais, žemesnio profilio padangomis. Toks minimalistinio tipo automobilių modifikavimo būdas į Lietuvą iš Vakarų pasaulio atėjo prieš kiek mažiau nei 10 metų. Jau 5-ajame XX a. dešimtmetyje Amerikoje žmonės ėmė mėgdžioti varžyboms ruoštas mašinas ir savo kasdienius automobilius pradėjo leisti arčiau žemės. Po kelių dešimtmečių tuo užsikrėtė japonai, kurie labiausiai ir padarė įtaką šiai kultūrai, o 9-ajame dešimtmetyje Vakarų Europoje pradėjo kurtis net įmonės, siūlančios tokias paslaugas.

Apie tai, kas yra „stance“ kultūra, pasikalbėjome su gargždiškiu Egidijumi Buivydu. Jis su savo „Opel Astra“ yra išmaišęs ne tik Lietuvos, bet ir didžiausius Lenkijos renginius, kuriuose renkasi tokių automobilių gerbėjai iš visos Europos. „Persidaryti automobilį pagal save užtruko ganėtinai ilgai, kol suvokiau, kas man priimtiniausia. Iš pradžių nelabai žinojau, kas tai yra. Juokdavausi iš žmonių, kurie pažemintais automobiliais nepravažiuoja gatvėmis, bet kai pats po truputį pradėjau savąjį žeminti, tai, kaip vienas bendramintis pasakė, čia yra liga. Jeigu imi žeminti, tai žeminsi, kol galiausiai visiškai brauksi dugną ir ieškosi kitų būdų, kaip dar įmanoma ją žeminti. Per 5 darbo metus perdažiau kėbulą, persiuvau saloną, modifikavau važiuoklę. Renginiuose reikia atitikti tam tikrus standartus, tad būtina ruoštis rimtai. Šiuo metu populiariausias būdas – tai susidėti reguliuojamo aukščio amortizatorius. Jie naudojami siekiant išgauti kuo mažesnį tarpą tarp rato ir arkos, o kol kas vienas iš brangiausių malonumų yra orinės važiuoklės. Mums dar „kandžiojasi“ jų kaina, kuri prasideda nuo 1 300 eurų ir gali kilti iki dešimties kartų. Manau, kad su žemintu automobiliu gali būti saugus, nes jis nėra ruoštas sportui. Be to, jeigu duobėtas kelias, tai tikrai nelėksi. Kad ši kultūra populiarėtų, visų pirma reikia pradėti nuo gatvių remonto. Tada bus atitinkamas aukštis ir atsiskleis automobilių grožis. Kol to nėra, tai ir tokių mašinų daug nebus. Šiuo metu mano automobilis stovi 7 cm nuo žemės, bet stengsiuosi jį dar labiau pažeminti.“

Saviraiškos forma

Gargždiškis Mantas Paulauskas pagal specialybę turėtų automobilius pardavinėti, bet šiuo metu užsiima jų tobulinimu ir konstravimu. Potraukį automobiliams pajuto dar paauglystėje, kai kaime aptikęs seną mašiną, vis prašydavo senelio leisti pavairuoti. „Kai tada įsikibau į vairą, tai iki pat dabar nepaleidžiu. Dabartinį antros kartos „VW Golf“ jau turiu 4 metai. Iš pradžių nugalėjo smalsumas, nes norėjosi pasižiūrėti, kas viduje išardžius. Taip pat traukė automobilių dažymo darbai, tad sugalvojau atlikti eksperimentą ir pabandžiau padaryti viską pats. Pradėjau virinti, lyginti kėbulą, dažyti ir taip išmokau šio amato. Tada man buvo 17 m. Yra vietų, kurios man pačiam nepatinka, bet rezultatas ganėtinai geras ir džiaugiuosi tuo, ką turiu. Modifikavau variklio skyrių, važiuoklę, saloną, keičiau ratlankius. Tai išties brangus malonumas, kadangi tam nėra galo. Pirmiausia modifikuotą automobilį naudojau slalomuose. Paskui atsibodo, išsilaikiau teises ir jau galėjau važinėti ne tik varžybose, bet ir savo malonumui. Nesistengiu automobilio išlaikyti originalaus – dariau viską pagal save. Esu žmogus ne kaip visi, tad ir automobilio nenoriu tokio kaip visų. Iš pradžių tėvai buvo nustebę, nežiūrėjo į tai rimtai. Kai pamatė, kad metai, antri nuo to neatplėšiu rankų, tai, aišku, jog atsirado palaikymas“, – savo patirtimi dalijosi Mantas.

Doviliškis Algirdas Ramanauskas, dirbantis Krašto apsaugoje, automobilių modifikavimą irgi laiko savo pomėgiu ir saviraiškos forma. „Su draugais pirmąjį automobilį kartu nusipirkome, kai buvome 14–15 metų. Perėjau per beveik visas „VW Golf“ kartas ir dabar darausi 5 kartos golfą. Ateityje noriu turėti klasikinį pirmos kartos golfą. Esu nelabai koks mechanikas, bet man patinka gražiai atrodanti mašina. Lietuvos „Volkswagen“ klube susiradau įvairių bendraminčių, kurie patardavo, ką ir kaip geriau ir gražiau pasidaryti. Pirkau pažemintą automobilį, bet važiuoklė jau buvo „pavargusi“. Tad pasikeičiau reguliuojamo aukščio amortizatorius į daug geresnius, kad nereikėtų keisti kas sezoną. Didžiausia bėda važinėjant su žemintu automobiliu yra provėžos ir „gulintys policininkai“. Kolegos klausė, kaip aš su tokia mašina visur pravažiuoju. Jie juokauja, kad žiemą galiu uždarbiauti stumdydamas sniegą.“

Neabejingi automobilių kultūrai

Gargždiškis Linas Petrauskas ir šių eilučių autorius, studijuojantys Vilniuje, jau nuo mažų dienų sukiojasi tarp automobilių, paauglystę praleidę prie motorolerių ir motociklų, išsilaikę teises, iškeitė juos į automobilius. Lygiai prieš metus jie įkūrė bendrą komandą „Garažo raktai“. Komanda neabejinga automobilių kultūrai. Jie dalyvauja autokroso varžybose, organizuoja renginius išskirtinių automobilių vairuotojams. Sostinėje vaikinai susipažino su daug naujų žmonių, kurie domisi autokultūra, modifikuoja automobilius pagal tam tikrą susiformavusį skonį, rengia juos varžyboms, organizuoja rimtus ir nerimtus renginius automobilių entuziastams. Tokį patyrimą gargždiškiams norisi perkelti arčiau Klaipėdos rajono, kad žmonės tai pastebėtų, domėtųsi ir galbūt atsirastų naujų bendraminčių.

„Dalyvauju autokroso varžybose, ir sportiniai automobiliai man yra prioritetas. Svajoju apie automobilio ruošimą žiedinėms varžyboms, bet tam reikia didelių finansų. Turiu ir automobilį, kurį modifikuoju beveik trejus metus bandydamas išlaikyti tą ribą tarp žemo, gerai valdomo ir patogaus automobilio važinėjimui kasdien. Tai nėra tikras „stance“ kultūros atstovas, bet dabar, kai turiu kitą kasdienį automobilį, tai šis, visiškai restauruotas 7 kartos BMW E32 bus dar labiau pažemintas, gal keisis ir ratai. Jį į viešumą ištrauksiu tik ypatingomis progomis“, – sakė L. Petrauskas.

Daugiau visų pašnekovų automobilių nuotraukų rasite feisbuko profilyje „Garažo raktai“.

Reklama: rastafkės.

Daugiau straipsnių