Žmonos atmintis saugo rašytojo neblėstantį norą kurti paslaptį
Gargždų miesto garbės piliečiui, rašytojui, prozininkui ir vienam ryškiausių šalies istorinio romano autorių Petrui Dirgėlai vasario 21-ąją būtų sukakę septyniasdešimt. Anapilin 2015-aisiais išėjusį kūrėją į literatūros istoriją įrašė ne tik kelios dešimtys jo leidinių, bet ir aktyvi visuomeninė veikla, parama pilietinėms iniciatyvoms, devynios svarbios premijos, iš kurių vertingiausia – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Tačiau gerbdami Klaipėdos rajone gimusį ir augusį talentingąjį autorių, daugelis nenutuokia, kiek prie kūrėjų sėkmės prisideda lemtingos jų gyvenimo moterys. Taip pat kraštietė Dalia Juodkaitė-Dirgėlienė sako nuo jaunystės tikėjusi savo vyro talentu, todėl nė karto nepriekaištavusi dėl kuklios buities ar nepakankamo dėmesio šeimai. Žmona iki šiol gėrisi savo vyro gilia mąstysena, kuri lydėdavo net judviejų santykiuose – už kiekvieną išleistą knygą P. Dirgėla dėkodavo būtent žmonai įteikdamas jai prasmingą dovaną.
Meilė – nuo mokyklos suolo
– Su savo vyru buvote pažįstami nuo mokyklos. Kaip anuomet rašytojas pelnė Jūsų dėmesį?
– Petras baigė pradinę mokyklą Žvaginiuose ir atvyko mokytis į Gargždų vidurinę. Būdamas 12-os jis pradėjo savarankišką gyvenimą internate, net savaitgaliais ne visada namo grįždavo – buvo sunkūs laikai. Atėjęs į 5 klasę netrukus įsižiūrėjo mane, tokią geltonkasę mergaitę. Augau tarp trijų vyresniųjų brolių, kurie atrodė patys puikiausi, tad smulkutis Petriukas man buvo visai neįdomus. O jis mane mergino. 9 klasėje pirmą kartą rimčiau atkreipiau dėmesį, kai Petras pradėjo man rašyti romantiškus eilėraščius ir ištaikęs progą pakvietė į jo vedamą radijo valandėlę mokykloje – buvau skaitovė, tad prašė išraiškingai paskaityti. Petras vis sugalvodavo priežastį, kodėl iš mokyklos Laugaliuose jam reikią į Gargždus ir lyg netyčia ėmė lydėti mane namo, nešdavo mano knygas. Einant tą kilometrą per pievas jis būdavo toks išradingas ir sugebėdavo taip prajuokinti, kad kiti berniukai tapo nebeįdomūs. O su Petru – įdomu. Ir aš jį pamilau.
Vėliau abu išvykome studijuoti į Vilnių – jis humanitarinių mokslų, aš – ekonomikos. Susituokėme 1968-aisiais, abiem buvo po 21-erius metus. Mus vienijo ir nuo mokyklos ir paskutinių dienų buvę bendri draugai, šventės. Pati irgi esu gimusi vasarį, todėl gimtadienius visada švęsdavome kartu. Petro dėka bendravome su jam siela ir kūryba artimais poetais Vytautu Skripka, Jonu Strielkūnu, Marcelijumi Martinaičiu, prozininkais Rimantu Šaveliu, Vytautu Martinkumi, Jonu Mikelinsku, Juozu Apučiu, Leonidu Jacinevičiumi ir kitais.
Visa energija – kūrybai
– Kokį savo vyrą apibūdintumėte kaip kūrėją?
– Petras savo kūryba liudijo tai, ką norėjo. Jis nesitaikė prie sistemos nepaisant to, jei kartais kūrinių dėl to nespausdindavo. Dirbo sąžiningai ir užsispyręs, atiduodavo visą savo energiją. Buvo doras, pilietiškas ir visoje kūryboje labai svarbią vietą užėmė Lietuvos valstybė, ypač jos pamatinis – karalystės laikotarpis.
– O kaip šeimos žmogų?
– Kai Petras kibdavo į kūrybą, namuose visi turėdavome vaikščioti ant pirštų galiukų. Darbo kambaryje gulėdavo šimtai sąsiuvinių, kuriuose sudėti istorinių romanų veikėjų charakteriai, schemos su jų giminystės ryšiais, įvykių seka. Medžiagos ruošimas būdavo sudėtingas darbas, o kai jau imdavosi rašyti, stengdavausi su vaikais kuo dažniau išeiti iš namų ir netrukdyti. Žinote, namie augo du berniukai, todėl įvykdavo įvairių kautynių. Jiems ir dabar atmintyje išlikę, kaip tėvas išlįsdavo iš kambario ir vien jo žvilgsnis viską pasakydavo. Prisiminimų knygoje apie „Karalystę“ „Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“ jis pats yra tai pripažinęs: „Jei būčiau užsiėmęs namo statyba, kitais darbais arba šeimos rūpesčiais, nebūčiau baigęs. Rūpinausi vaikais griežtai. Aš kalbu apie spartietišką gyvenimą. Ką jie matydavo? Arba tėvas kraupiai dirba fizinį darbą Endriejave, arba keliasi penktą ir rašo prie stalo. Tai nėra gerai, bet toks gyvenimas leido kurti. Žmonai teko didelis dalykas: jeigu pradėsi aiškintis, rietis dėl kažkokių dalykų arba pradėsi sakyti, kad kiti kitaip gyvena, o mes gyvenam iš mano algos ir tavos stipendijos, dešimt metų čia kuitiesi…“ Aš, kaip žmona, stengiausi visaip Jam padėti, neužkrauti buities rūpesčių.
Niekada nebuvo nuobodu
– Ar vyras Jūsų pasišventimą įvertino?
– Petras buvo kietas žemaitis. Iš tų, kurie vieną kartą pasakė „myliu“ ir tai galiojo iki gyvenimo galo. Mums nebuvo lengva, teko išgyventi ir juodų periodų. Tačiau padėdavau atsitiesti, ir jis vėl kibdavo į kūrybą. Tikėjau jo talentu, todėl galėjau viską ištverti. Be to, su Petru niekada nebuvo nuobodu. Jis bet kuriuo klausimu turėdavo pagrįstą, išmąstytą ir apibendrintą nuomonę. Net draugai žinodavo, kad ginčijantis su Dirgėla reikia turėti labai daug žinių ir argumentacijos. Galbūt dėl to ne visi jį mėgo.
Petras nuo jaunystės mokėdavo mane nustebinti dovanomis. Pamenu, kaip prieš vestuves gavau kraičio skrynelę su išgraviruotais prasmingais žodžiais. Vėliau po kiekvienos išleistos knygos jis visada man ką nors dovanodavo. Kai išleido „Joldijos jūrą“, padovanojo žiedą su inkliuzu (graudinasi – aut. pastaba). Po kito istorinio romano – labai gražų pakabuką su gintaru. Labiausiai sujaudino paskutinioji dovana. 2014-aisiais, per Liepos 6-ąją, kai Prezidentė teikė valstybinius apdovanojimus, Petras įėjo į kambarį ir pasakė, kad dabar ir Jis teiks apdovanojimą žmonai – už viso gyvenimo nuopelnus.
Tuomet padovanojo sidabrinį delfiną, nešantį tikrą perlą. Man jis asocijavosi su vandens prasmėmis: mudu abu Vandeniai, simboliai taip pat iš vandens. Tačiau Petras patikslino, kad delfinas reiškia ir ištikimybę. Iki šiol stebiuosi, kaip jis sirgdamas rado jėgų ieškoti juvelyrinio dirbinio su tokiomis didelėmis prasmėmis.
Svarbiausias pripažinimas – artimųjų
– Jūsų vyras už istorijos įprasminimą literatūroje įgijo ne tik rašytojų bei kultūros bendruomenės, bet ir nacionalinį pripažinimą. Kaip jis reaguodavo į apdovanojimus?
– Petras buvo gilus žmogus, todėl šitie dalykai jam nebuvo itin svarbūs. Nors, aišku, kaip ir kiekvienam žmogui buvo malonu. Pirmoji premija – Simono Daukanto – buvo įteikta 1989 m. ir nuo jos prasidėjo vis didesnis pripažinimas. Pamenu, kaip tada grižo gavęs didelę perrišamą juostą, patenkintas. Vyriausybės kultūros ir meno premiją pelnė dukart, o Šiauliuose leidžiamo literatūros almanacho „Varpai“ premiją Rašytojų sąjungoje įteikė žaismingai, padovanojo dviratį. Vyresnysis sūnus Kipras dar dabar juo mina į darbą.
Nacionalinė kultūros ir meno premija 2003 metais už „Karalystę“ buvo aukščiausias įvertinimas. Manau, kad tai jam buvo labai svarbu prieš artimuosius, ypač tėvus. Jie iš pradžių labai nenorėjo, kad sūnus taptų rašytoju. Tvirti, darbštūs žemaičiai sakė, kad jis negalėsiąs rašyti tiesos, gi buvo gūdūs sovietiniai laikai. Bet Petras turėjo vidinį užtaisą, ir jo talentas nugalėjo.
– Rašytojas buvo ir Sąjūdžio žmogus. Kodėl vėliau jo nebesigirdėjo aktyvioje veikloje?
– Iš pradžių Petras į šią veiklą buvo įsitraukęs sąžiningai, daug laiko skyrė projektų rašymui, ypač – kūrimosi pradžioje. Jo idėjos visiškai atitiko konservatyviąsias, tad tai irgi skatino veikti kartu. Tačiau ilgainiui pamatė, kad daug žmonių iš šios veiklos siekia naudos ir vis labiau pasinėrė į kūrybą. Be to, prireikė dažniau grįžti į Endriejavą globoti mamos, o ir patį kamavo sveikatos problemos. Nuo 1994 m. gavo stipendiją ir ėmėsi trečiosios „Karalystės“ knygos, taigi atsisakė Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojo pareigų, išėjo iš partijos. Apie 2007-uosius visiškai nutraukė visuomeninę veiklą.
Sūnums – tėvo tvirtybė
– Ką sūnūs Kipras ir Titas paveldėjo iš tėvo?
– Jiems tėvas buvo darbštumo, tiesumo, užsispyrimo pavyzdys. Todėl abu vaikai yra dori, pilietiški, turi tėvo tvirtybės bruožų. Jie visas vasaras vaikystėje leido senelių sodyboje Endriejave, darbščioje žemaitiškoje šeimoje. Kol kas vienintelei anūkėlei Godai – aštuoneri. Pastebiu, kad ji iš senelio galėjo paveldėti polinkį piešti, kurti. Jei Petras nebūtų buvęs rašytojas, jis tikrai būtų galėjęs tapti skulptoriumi ar dailininku. Savo esė „Vėtrungiškoji dalia“ Petras pasakojo apie save – berniuko gyvenimą girioje. Ten jis ne tik ganydavo avis, bet ir iš molio lipdydavo skulptūrėles. Kažkada gavusi iš draugės keramikės molio gabalėlį specialiai jį parnešiau Dirgėlai – norėjau pažiūrėti, ką padarys. Ir jis nulipdė vyresniojo sūnaus galvytę – iš karto matėsi, kad tai Kipras. Per Velykas Petras niekad nedirbdavo, o įmantriais raštais margindavo margučius. Iš plastilino jis nulipdydavo ir žmones, pavyzdžiui, kokį rašytoją.
Nei cyrulių, nei namų
– Ar dažnai sugrįžtate į gimtuosius Gargždus bei vyro tėvų namus Endriejave? Koks Dirgėlų sodybos likimas?
– Mano tėvelių Gargžduose jau seniai nėra, ten likusi tik Petro pusseserė, su kuria puikiai sutariame. Petras buvo kilęs iš Žvaginių – ten tikroji jo tėviškė. Tačiau sovietmečiu jų sodybą numelioravo. Tame vienkiemyje buvo visas natūrinis ūkis, net tėvo kalvė. Patys buvo pasistatę namą, daržinę, tvartą, išsikasę tvenkinį, ten plaukiojo pylės, turėjo gyvulių, bičių. Labai gaila, kad sistema išmušė žmonėms pamatus. Mano uošviai dėl to labai išgyveno. Nors Endriejave jie įsikūrė, močiutė išėjusi į lauką vis gododavo, kad nėra čia cyrulių. Tuo tarpu mūsų šeimai Endriejavas buvo antrieji namai. Močiutė mirė sulaukusi garbingo amžiaus – beveik 93-ejų. Ilgai galvojome, ką daryti su sodyba. Jau po vienerių metų pamatėme, jog negyvenama ji griūva. Taigi, Endriejavo nebeturime – pernai spalį pardavėme. Sodybą įsigijo tvarkinga klaipėdiškių pora, tad tikimės, kad ją toliau puoselės.
Kalbėjosi
Jolanta VENSKUTĖ
Nuotr. iš Dirgėlų šeimos asmeninio archyvo
