Aldona Ruseckaitė – žymių asmenybių biografinių romanų kūrėja

A. Ruseckaitė Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje pristatė savo naujausias knygas apie poetus V. Mačernį ir S. Nėrį bei poetinių apmąstymų knygą „Debesiu“.

Aldona Ruseckaitė – poetė, rašytoja, muziejininkė, ilgametė Maironio literatūros muziejaus vadovė. Keleto poezijos knygų, grožinių ir biografinių romanų, sulaukusių įvairiapusiško skaitytojų susidomėjimo, autorė. Tai romanai „Šešėlis JMM“ (apie Maironį), „Žemaitės paslaptis“, „Dūžtančios formos“, skirtas Vytautui Mačerniui, neseniai pasirodęs „Padai pilni vinių“ – Salomėjai Nėriai.

Sužavėjo Žemaitija

Prieš savaitę rašytoja lankėsi Plateliuose, Šarnelėje, taip pat susitiko su literatūros gerbėjais Gargžduose. Beje, šį rudenį visur gausu renginių, skirtų Žemaitijos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 800 metų sukakčiai, o A. Ruseckaitės net trijų biografinių romanų herojai yra žemaičių kilmės. Tai mūsų pasididžiavimas Žemaitė bei legendiniai poetai Maironis ir Vytautas Mačernis. Susitikime su gargždiškiais autorė prisipažino, kad Žemaitija ją sužavėjo: ir svajingai rudenėjančia gamta, o ypač visuomenės pagarba žymiausių šio krašto kūrėjų atminimui. Rašytojos didžiausias noras, kad jos parašytos knygos leistų toliau jų herojams gyventi savo gyvenimą tarp skaitančiųjų.

Kodėl autorę žavėjo poetas Vytautas Mačernis? Kartu su kitais jo kartos jaunaisiais literatais jis buvo naujos krypties mūsų literatūroje iniciatorius, vizionierius, mąstytojas, filosofas. Tai ypač atsispindi poeto dvasinėje autobiografijoje – jo „Vizijose“ ir „Metų sonetuose“. Ne tik pačią autorę, bet daugelį kitų jaudina šio jauno žmogaus dvasiniai išgyvenimai, nuotaikų psichologija. Knyga „Dūžtančios formos“ parašyta remiantis Vytauto Mačernio laiškais sužadėtinei ir jos pačios atsiminimais, poeto artimųjų ir jį pažinojusių žmonių pasakojimais, autorės įspūdžiais, patirtais ekspedicijose Žemaičių Kalvarijoje, Šarnelėje, kur poetas palaidotas. Be abejo, kaipgi būtų galima nepasinaudoti proga susitikti su 96 metų sulaukusia ir visą gyvenimą vieniša likusia sužadėtine? Ji išsaugojo poeto rašytus jausmingus laiškus, kai kuriuos asmeninius jo daiktus ir patikėjo visa tai Maironio literatūrinio muziejaus archyvui. O dar žinomų šalies teatralų Juozo Miltinio, Donato Banionio, Vaclovo Blėdžio ir kitų vienos karo vasaros gyvi pasakojimai apie 1944-ųjų Sedos mūšį ir poeto abejones trauktis su kitais į Vakarus ar likti čia… Pasiliko, bet neišliko.

Priekuliškei Editai Barauskienei, keleto panašių biografinių romanų apie lietuvių šviesuolius autorei, kaip niekam kitam suprantamos rašytojo pastangos pateikti visumą autentiškų faktų apie savo knygų herojus, atskleisti tų asmenybių dvasios didybę, jų kilniausius siekius. Editos manymu, romano „Dūžtančios formos“ autorė ir poetas Mačernis yra verti vienas kito. „Juk jis, nepaisant jauno amžiaus, jau buvo tautos šauklys, kaip mums Vydūnas čia, Mažojoje Lietuvoje“, – dėstė savo mintis Edita.

Susitikimo pabaigoje gargždiškiai, įsigiję A. Ruseckaitės knygų, paprašė autorės autografų.Dvi pozicijos

Po Mačernio, pasak A. Ruseckaitės, ji ėmė gilintis į Salomėjos Nėries gyvenimo paskutiniojo dešimtmečio nuostatas. Jai norėjosi atskleisti ir pačiai suprasti tą pavojingiausią poetės laiką. Knygą „Padai pilni vinių“ rašiusi gana greitai, leidykla tuoj pat ją išleido. Dabar dažnai girdinti klausimą: kodėl ji advokatauja Salomėjai Nėriai ir ar to išvis reikėtų? Autorės manymu, norėjosi atverti poetės gyvenimo pūlinius, pabandyti suvokti, kokia žiauri buvo ano meto sistema ir kaip į tą voratinklį poetė buvusi įtraukta.

– Dabar gi dažnai nuomonės itin kategoriškos, niekas rimtai nesigilina, spjauname žmogui į veidą ir nežinodami, už ką, – teigia autorė. – O talentingą muša labiausiai. Rašiau nevengdama dokumentinio tikslumo, remdamasi jos laiškais, dienoraščiais, amžininkų prisiminimais, ypač su skausmu išgyvenau paskutiniąsias Salomėjos dienas ligoninėje, jos „praregėjimą“. Knygų apie Salomėją daugybė (V. Alekna, A. Juozaitis, S. Šaltenis), skaitytojams sunku susigaudyti ir matyti visumą. Mano knygoje ta visuma yra, – įsitikinusi autorė, – nes siekiau parodyti poetę ir ją teisinančios, ir teisiamos pozicijose.

Autorė puiki pasakotoja: mintis dėsto atvirai ir nuosekliai, su smulkiomis detalėmis, tad ir klausimų beveik nekilo. Salėje sklandžiusią lyrinę nuotaiką dar papildė mūsų bibliotekininkių perskaityti Vytauto Mačernio ir Salomėjos Nėries eilėraščiai. Viešnia taip pat priminė, jog šalia tų biografinių romanų yra išleidusi kelias savo poezijos knygas ir romanus. Patys naujausi – psichologinis trileris „Kaip žaibas“, analizuojantis mūsų laikų problemas, ir apie ryšį su Amžinybėn išėjusiaisiais poetinių apmąstymų knygelė „Debesiu“.

Verta ekranizuoti

Daugelio anksčiau išleistų jos romanų knygynuose jau neberasime – visi tiražai išpirkti. Nusivilti tektų ir tiems, kas norėtų savo knygų lentynoje turėti pusiau dokumentinį A. Ruseckaitės romaną „Žemaitės paslaptis“. Rašytoja apgailestavo, jog iki šiol nesukurtas meninis filmas apie tokias iškilias mūsų literatūros asmenybes, kaip Žemaitė. Senatvėje pradėjusi rašyti kaimo moteris, patriotė, aktyvi moterų teisių gynėja, principinga ir pilietiška, prisiėmusi atsakomybę už lietuviškų laikraščių leidybą ir dėl to kalėjusi Lukiškėse. Būdama tokių metų į Ameriką vyko rinkti lėšų vargstantiems karo pabėgėliams. Tačiau autorė iš gausybės archyvinių faktų pasirinko aprašyti jos vėlyvąją meilę ir to meto įvykius Lietuvoje ir Amerikoje. Skaitome dramatišką, skausmingą, patrauklią istoriją, kurią tikrai būtų verta ekranizuoti, žinoma, patikėjus iš tiesų geram scenaristui ir režisieriui.

Viename Maironio eilėraštyje yra eilutė „Šešėlis, kuris bėga greta“. A. Ruseckaitei, ilgametei Maironio literatūros muziejaus vadovei, kuriai lengvai prieinami mūsų literatūros aukso fondai, buvo tai dingstis knygoje „Šešėlis JMM“ mūsų literatūros klasikui suteikti gyvybės – parodyti, kad kunigas taip pat žemiškas žmogus, mylėjęs, kentėjęs, senatvėje pasijutęs labai vienišas.

Skaitydami A. Ruseckaitės biografinius romanus, galime ir nesutikti su visais autorės teiginiais ar veikėjų traktuote, bet būkime atlaidūs: autorės tvirtinimu, visais atvejais susipažinusi su gausybe archyvinės medžiagos, ji turėjo tikslą neiškraipyti tiesos.

Aldona VAREIKIENĖ

Osvaldo GIRČIO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių