Etninė kultūra – ne vienadieniai reiškiniai, o gyvenimo būdas

– Gerbiama Irena, mūsų kraštietis šviesaus atminimo filosofas Leonidas Donskis, lankydamasis su paskaitomis Gargžduose, atkreipdavo dėmesį, kad Europoje, ypač Skandinavijos šalyse, yra aiškiai matomos pastangos decentralizuoti kultūrinį gyvenimą, kad ir didmiesčių, ir periferijos gyventojai turėtų panašias sąlygas patirti gyvą tikrojo meno poveikį. Ar mūsų valstybėje tai deramai suvokiama?

– Kai kalbam apie regionų kultūrą, visada iškyla klausimas, o kas yra regionas? Turim penkis etnografinius regionus, pagal administracinį suskirstymą – 10 apskričių, teritoriniai vienetai, neturintys administracijų. Kas atsakingas už regiono kultūrą? Šiandien tokios grandies neturime, į apskritį įeinančių savivaldybių kultūros administratoriai atsako už savo savivaldybės kultūros vyksmą, kitaip ir negali būti. Kultūros sklaida, jos įvairovė priklauso ir nuo investuojamų lėšų, šiandien jas sudaro savivaldybių, valstybės biudžetų lėšos, ES fondų, privačių rėmėjų lėšos. Regionuose jos pasiskirsto netolygiai, esant konkursiniam projektų finansavimui kitaip ir būti negali. Dėl šių priežasčių negalima kalbėti apie geras sąlygas visiems gauti kokybiškas kultūros paslaugas. Tačiau ieškoma būdų, kaip pakeisti situaciją. Šios Vyriausybės programoje numatyta sukurti regionų kultūros finansavimo modelį, tai teikia vilčių, kad situacija keisis.

Stiprėjančios bendruomenės grįžta prie tradicijų ir papročių, siekia išsaugoti savitumą ir vietos dvasią. Tuo įsitikinusi Lietuvos kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena SELIUKAITĖ, kuri pati yra prisiekusi kraštotyrininkė, kultūrologė, regionų paveldo puoselėtoja, Dainų švenčių tradicijos saugotoja, o jos neeiliniai nuopelnai įvertinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

– Lietuvoje prieš porą metų minėjome Etnografinių regio­nų metus. Šiemet atėjo eilė Tautinio kostiumo metams. Kaip manote, ar teminiai metų paskelbimai mums padeda giliau suvokti, kas yra etninė kultūra?

– Prieštaringai vertinu šią „madą“. Teminių metų skelbimas turėtų būti ne spontaniškas veiksmas, o gerai apgalvota priemonė, aiškiai žinant tikslą, ko siekiame, ko tikimės iš atitinkamų metų. Taip elgiasi tarptautinė UNESCO organizacija, skelbdama reikšmingas paminėti datas. Mūsų šalyje šis veiksmas vis labiau primena parodiją – tie patys metai skelbiami kelių pavadinimų: štai šie metai yra ir Reformacijos, ir Piliakalnių, ir Tautinio kostiumo, ir Bradūno… Kurie iš jų svarbesni? Sukuriami veiksmų planai, lėšų jiems įgyvendinti nėra, tai koks rezultatas viso šito triukšmo? Kažkas patenkino savo užgaidą kelti tuščias iniciatyvas? Kita vertus, jeigu kiekvienai tokiai intencijai būtų skiriamos valstybės lėšos, iš kur jų paimtume? Turime kultūros ir švietimo įstaigų tinklą, patvirtintas programas, metų planus, strategijas, kodėl jose negali būti tie svarbūs kultūros raidai, tautinei savimonei darbai? O grįžtant prie etninės kultūros, manau, kad ji yra gyvenimo būdas – ne akcijos, šou, ar kiti vienadieniai reiškiniai. Pasikeitus tradicinei gyvensenai, neišvengiamai kinta ir etninės kultūros raiška. Tradicijos ir papročiai gyvuoja kitoje terpėje, tačiau juos pažinti būtina, tai yra mūsų tapatybė, mūsų kultūros paveldas, kintantys, bet gyvi etninės kultūros reiškiniai. Jie gyvuoja konkrečiose vietose, vis dar turi regioninius skirtumus ir tai yra puiku. Puiku, kad stip­rėjančios bendruomenės grįžta prie tradicijų ir papročių, siekia išsaugoti savitumą ir vietos dvasią. Etninė kultūra negali gyvuoti be žmogaus, bendruomenės. Jai padėti, nukreipti teisinga linkme yra specialistai, jų turime ir kultūros įstaigose, ir mokyklose. Labai daug padaryta, kad etninė kultūra šiandien būtų ne patyčių ar niekinimo objektas, bet mūsų nacionalinės kultūros pamatas, šaknys, mūsų pasididžiavimas. Jei paskelbti metai sustiprina etninės kultūros prestižą, tegu jie būna, bet etninės kultūros vietą valstybėje lemia kasdienis sistemingas darbas, žinios ir meilė savo tautai.

Tobulėjimui turėtume neskaičiuoti

– UNESCO pripažino Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją ir simboliką Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru. Tačiau viešojoje erdvėje postringaujama, jog gal per daug tų dainų švenčių, per daug joms išleidžiama, net buvo siūloma neberengti respublikinės Moksleivių dainų šventės. Bet regionuose dainų šventėms ruošiamasi labai atsakingai, jos pakylėtai laukiamos, ypač 2018-ųjų, švenčiant Valstybės šimtmetį. Juk Dainų šventės yra ir reali edukacija, ypač vaikų bei jaunimo, tai negi piniginis aspektas mums turi būti svaresnis nei kultūros paveldo šedevro išsaugojimas?

– Demokratinėje visuomenėje visi gali turėti savo nuomonę ir ją reikšti. Manančių, kad Lietuvos dainų šventė yra tik lėšų švaistymas, kad tai sovietmečio reliktas, pompastiškas kultūros reiškinys, buvo ir turbūt bus. Blogiau, kai taip galvoja valdžios žmonės, nesuvokdami, kokią visuomenės dalį apima dainų švenčių procesas. Būtent procesas, o ne atskiros šventės ar festivaliai. Juk mūsų Dainų šventė apima ne tik chorų dainavimą, čia pasirodo šokių kolektyvai, tautinės muzikos ansambliai, folkloro kolektyvai, mėgėjų teatrai, jungiantys tūkstančius atlikėjų. Šventė yra ket­verių metų kruopštaus ir įtempto darbo rezultatas – ne tik mėgėjų meno kolektyvų ir jų vadovų, bet ir didelės kūrybinės grupės, kaskart pristatančios nepakartojamą šventės vaizdinį, išaustą iš tradicijos ir naujų ieškojimų.

O tarp švenčių vyksta intensyvus kūrybinis darbas, jo rezultatus visuomenė mato regioninėse šventėse, apžiūrose, festivaliuose. Neabejotinai svarbu, kad šioje veikloje dalyvautų vaikai ir jaunimas, nes tai nėra tik elementari edukacija, tai muzikinis, kultūrinis ugdymas, papildantis tai, ko mokiniai negauna pamokose. Įspūdinga ir tai, kad Dainų šventės sujungia išsibarsčiusius po pasaulį tautiečius, į mėgėjų meno kolektyvus buriasi išeiviai, tokia veikla jiems yra priemonė išsaugoti tautinę tapatybę, nenutraukti ryšių su Tėvyne. Gerokai apmaudu, kad, vertindami savo dainų švenčių tradiciją, skiriamės nuo estų ir latvių – jiems šios tradicijos saugojimas ir plėtojimas nekelia abejonių, nes tai yra sudėtinė ir labai svarbi nacionalinių kultūrų dalis. O kalbant apie pinigus – ar galime juos skaičiuoti, kai investuojam į žmogų, jo tobulėjimą ir ugdymą, savo kultūros tęstinumo užtikrinimą?

Iniciatyvos iš „apačios“ – reikalingiausios

– Mūsų Klaipėdos rajono Mažosios Lietuvos regiono šaknis turinti Priekulė šiemet paskelbta Mažąja kultūros sostine, o Kultūros dieną Priekulės kultūros centrui įteikta Kultūros ministerijos premija. Jos skiriamos trims savo kategorijose geriausiems kultūros centrams. Jūs esate „Regionų kultūros programos 2012–2020“ autorė ir rengėja. Galbūt šis pavyzdys atliepia ir minėtos programos aspektus?

– Regionų kultūros plėtros programoje yra daug priemonių, skirtų suaktyvinti, praplėsti regio­nų kultūros lauką. Programos siekiai – subalansuoti kultūros įstaigų infrastruktūrą regionuose, sudaryti sąlygas kiekvienam gyventojui gauti kokybiškas ir įvairiapusiškas kultūros paslaugas, dalyvauti kultūros veikloje, skatinti regionines kultūros iniciatyvas, telkiant visus žmogiškuosius išteklius, stiprinti tarpsektorinį bendradarbiavimą, stiprinti kultūros vaidmenį tarptautiniame bendradarbiavime, kultūrinio turizmo vystyme. Turime gražią priemonę „Lietuvos kultūros sostinė“, kuri jau daug metų aktyvina savivaldybių centrų kultūrinį gyvenimą. Mažųjų kultūros sostinių iniciatyva išplaukė iš „apačios“, noras išryškinti miestelių kultūrą, aktualizuoti vietos bendruomenes yra visokeriopai palaikytina ir sveikintina idėja. Labai norėtųsi, kad atsirastų daug tokių visuomenės keliamų iniciatyvų. Ne iš viršaus nuleidžiamų, o patiems labai reikalingų. Tokios idėjos telkia bendruomenę, skatina kūrybiškumą. Daugybė dalykų padaroma negalvojant, skirs ar neskirs valstybė lėšų. Jeigu bendruomenė tiki idėjos prasmingumu, pati investuoja į jos įgyvendinimą. Tai tikriausias kelias, kurį ir valstybė parems. O Priekulė verta Mažosios kultūros sostinės vardo, linkiu kūrybingai jos bendruomenei kuo didžiausios sėkmės!

Dėmesys – kūrybingiems žmonėms

– Kasdienis kultūros darbuotojų darbas, ypač regionuose, kupinas ne tik kultūros iš didžiosios raidės, bet ir daugybės nusivylimų, neišsipildžiusių lūkesčių. Kaip vietinius kultūros darbuotojus įkvėpti ieškoti savo regiono kultūrinio identiteto, didžiuotis juo?

– Visuose regionuose šiandien dirba daugybė puikių specia­listų, mylinčių darbą, kūrybingų ir aktyvių asmenybių. Jų darbą ir rezultatus lemia administravimas, lėšos, specialistai, santykiai su bendruomene, kuri ir reikli, ir stokojanti žinių, ją reikia šviesti ir ugdyti. Šiandien kultūros židiniu (dažnai vieninteliu) skelbiasi ne tik kultūros centras, bet ir biblioteka, mokykla, bendruomenės centras. Vietoj to, kad būtų suvienytos pastangos, nesveikai konkuruojama, kyla įtampos. Kultūros žmonės dažnai nepagrįstai kaltinami neveiklumu ar nekompetencija, nesigilinant, kokias sąlygas jis turi tobulinti savo kvalifikaciją, kokios yra darbo sąlygos. Tas pats ir su identiteto paieškomis – specialistas suvokia jo svarbą, bet ne visada pasiseka patraukliai pristatyti bendruomenei, sudominti ją tikrais, ne profanuotais papročiais ir tradicijomis. Galiausiai regiono kultūros identitetas yra ne tik mūsų tradicinė kultūra ir mėgėjų menas, tai visos kultūros sritys, regiono miestų kultūra, asmenybės, gyvenusios ir kūrusios regione, tai ir dvarų kultūra, paveldo objektai. O savo regiono kultūros išryškinimas turėtų būti kiekvieno kultūros žmogaus siekis – juk nepaprasta, kad nedidelėje Lietuvos teritorijoje turime penkių etnografinių regionų įvairovę. Galvojame, kaip paskatinti kūrybingus kultūros darbuotojus, kaip skatinti jaunus žmones važiuoti dirbti į regionus. Kas yra gerai dirbantis kultūros centras? Pirmiausia – jame dirbantys žmonės. Gal ir premijos turėtų būti skiriamos ne pastatui, o kūrybingiems žmonėms, sukuriantiems kokybišką kultūros produktą, lyderiams, telkiantiems aplink save žmones.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Vilija BUTKUVIENĖ