Atsikurianti Lietuvos Respublika prancūzo akimis
Prieš 100 metų žurnalistas ir rašytojas Žanas Mokleras buvo vienas pirmųjų reikšmingų Lietuvos atradėjų, daug nuveikęs mūsų šalies žinomumui Europoje, prancūzų ir lietuvių ryšių stiprinimui. Lietuviškoji tematika vėliau tapo vyraujančia jo literatūriniuose kūriniuose ir kelionių aprašymuose.
Pernai išleista Ž. Moklero 1926 metais parašyta kelionių knyga „Po blyškiu Lietuvos dangumi“ atveria daugybę autentiškų ano laiko visuomeninio gyvenimo ir kasdienybės detalių. Autorius du kartus lankėsi Lietuvoje – 1925 ir 1930 metais. Pažinojo nemažai lietuvių, bendravo su valstybės veikėjais, politikais, žurnalistais ir dvasininkais, įvairių tautybių miesto ir kaimo žmonėmis. Kelionių įspūdžius geranoriškai ir vaizdingai apibendrino dviejose išleistose knygose, prancūzų spaudoje paskelbė straipsnių apie Lietuvą, parašė lietuvių tautos ir literatūros istoriją, išleido lietuviškų pasakų knygą. Kelių jo romanų veiksmas vyksta Lietuvoje.
Žanas Mokleras (1887–1951) buvo susidraugavęs su tuomet Paryžiuje studijuojančiais lietuviais, tarp kurių artimas jo bičiulis buvo teisininkas Eduardas Turauskas, kilęs iš Endriejavo, vėliau žymus diplomatas, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas. Taip pat politikos mokslus studijuojantis Vytautas Einoris, būsimas teisininkas Petras Vileišis ir kt. Jie lydėjo svečią kelionėse, padėjo jam plačiai pažinti atsikuriančią Lietuvą.
Kelionės po kraštą
„Trisdešimt devynias valandas Šiaurės ekspresas mus veža per Europą. Pervažiuojame anglių kasyklose triūsiančią Belgiją, gerove spindinčią Vokietiją su į viršų šaunančiais dūmuose paskendusių gamyklų kaminais ir miestuose gėlėmis pražydusiais balkonais <…> Pagaliau baigiasi per miškus vingiuojanti geležinkelio juosta, vaizdas praplatėja, žaliuojančių kalvų apsuptame slėnyje pasirodo Kaunas, dar menkai žinomas Vakarų Europoje, dabartinė sostinė. Žemi namukai, stotis, laukiamoji salė ir štai mano bičiulis Eduardas Turauskas, pasitinkantis išskėstomis rankomis: „Ar ne per daug nuvargę?“
Bičiuliai sėdasi į vežimaitį ir žvaliai rieda gatvėmis, kaip rašo autorius, grįstomis iš Nemuno upės ištrauktais akmenimis. E. Turauskas paaiškina, jog rusų valdžia Kaune draudė statyti didesnius nei dviejų aukštų namus, nes bijojo, kad aukštesni pastatai netaptų prieglobsčiu patriotams, rengiantiems naują revoliuciją. Juk 1831, 1863 ir 1905 metų sukilimai parodė, koks stiprus lietuvių tautinis jausmas.
Jau pirmomis dienomis svečias iš Prancūzijos viešėjo pas pirmojo Lietuvos Seimo narius A. Šmulkštį, P. Raulinaitį, M. Galdikienę, susipažino su jos vyru dailininku A. Galdiku, čia viešėjusia Amerikos lietuve Nausėdiene, lankėsi Suvalkijos miestuose ir kaimų šventėse. Buvo nustebintas, kad pas mus moterys dalyvauja rinkimuose.
Kauno operoje klausėsi solistų K. Petrausko ir M. Rakauskaitės atliekamų arijų. Taip pat šiltai buvo priimtas Užsienio reikalų ministerijoje, universitete, banko direktoriaus J. Vailokaičio ir prezidento A. Smetonos namuose, Pažaislio bažnyčioje ir vienuolyne, laikraščių redakcijose, katalikų ir judaistų bendrijose, bažnyčiose, muziejuose, buvusiuose garsiuose dvaruose, kurie po Pirmojo pasaulinio karo liko be šeimininkų, apgriauti, praradę sukauptas kultūrines vertybes. Buvo sužavėtas M. K. Čiurlionio ir K. Šimonio paveikslais. Pavadino tai svajonėmis.
Svečio žurnalisto pareikštas noras aplankyti Vilnių sukėlė rūpesčių: ryšiai po okupacijos su Lenkija nutraukti, keliai uždaryti. Belieka vykti per Daugpilį, o tai devynis kartus ilgiau. Svečias ryžtasi. Pro vagono langą Latvija jam pasirodė vargingesnė už Lietuvą. Daugpilio miestas sugriautas, ištuštėjęs, bet gyvas, nes bemat prisistatė kažkoks nuskurdęs verteiva, keičiantis užsienio valiutą į latus ir zlotus.
Žalumoje paskendęs Vilnius su iškilusiais barokinių bažnyčių bokštais sudarė daugiataučio didmiesčio įvaizdį, tačiau nuvylė purvinos, apleistos senamiesčio gatvelės ir kiemai, skurdžiai gyvenančių, daugiausia žydų, kvartalų žmonės. Vakaruose žydų getai atrodė kur kas geriau.
Priešingas vaizdas pasitiko sustojus prie Alma mater. „Tarp daugelio didžiųjų intelektualinių pasaulio centrų Vilniaus universitetas savo miestui atnešė didžiausią šlovę“, – pastebi Ž. Mokleras. Jį pasitiko ir apie universiteto gyvavimą pasakojo Dailės fakulteto dekanas, eruditas, žymus tapytojas F. Ruščicas.
Toliau po Vilnių lydėjęs V. Einoris aprodė miesto apylinkes, Verkių rūmus, Kalvarijų miškus. Atminty įstrigo šio krašto legendos, kurias vėliau yra atpasakojęs savo knygose.
Po kelionės į Vilnių bičiulių lydimas svečias panemuniais pasuko Mažosios Lietuvos link. Buvo sužavėtas kryžkelėse stovinčiais kryžiais, laukuose, kelkraščiuose iškilusiomis medinėmis koplytėlėmis, pakelės miestelių bažnyčiomis, gražiai apdirbamais laukais, galvijų bandomis. Matėsi, jog kaimas atsikuria.
– Palaukite, jūs dar nematėte mano Žemaitijos kalvarijų. Tada tikrai galėsite gėrėtis, – perspėjo E. Turauskas.
Gargždai. 1925-ųjų vasara
Klaipėda nustebino plačiomis gatvėmis, solidžiais plytiniais namais, uoste stovinčiomis plačiadugnėmis valtimis ir Šiaurės jūrose plaukiojančiais laivais. Mieste daug gamyklų, prekeivių, priemiesčiuose dailių namukų eilės. Daro išvadą, kad „sistemingai panaudojant vienintelį neužšąlantį uostą galima daug uždirbti.“ Tačiau knygoje nė žodžiu neužsimena apie prancūzų vaidmenį ir lietuvių sukilimą 1923 metų sausį. Klaipėdos teritoriją jis laiko teisėta Lietuvos dalimi.
Toliau kelias vedė į Žemaitiją. Cituoju jo pirmuosius įspūdžius: „Pakeliui užvažiuojame į Gargždus, per kuriuos eina senoji Vokietijos ir Rusijos siena. Skirtumas tarp abiejų šičia susidūrusių civilizacijų išties stebinantis. Vokietijos pusėje – puikūs keliai, plytiniai ir mūriniai namai čerpių stogais, gėlės ant palangių ir aukšti fasadai. Bendras vaizdas kelia patogumo, kone pasiturimo gyvenimo įspūdį. Rusijos pusėje – duobėti vieškeliai, iš medžių sienojų suręsti būstai, netvarkinga žmonių ir gyvulių maišalynė turguose. Akivaizdu, visi privalumai – anoje pusėje. Bet šioje pusėje žvilgsnį patraukia medinė varpinė, senoji Gargždų bažnyčia – tokia paprastutė, kad beveik net nepastebima… Pervažiuojame Miniją, taip ir neįžiūrėję jos vandens spalvos, nes čia upės vaga ištisai nuklota sieliais…“
Kraštovaizdis vis tamsesnis ir drauge intymesnis dėl nesibaigiančių miškų. Kaimai reti, vos vienas kitas ūkis. Pasirodžius automobiliui šalikelėse į šonus sprunka pulkai galvijų, avių, žąsų, arkliai pasileidžia nervingais šuoliais.
Svečio akimis, automobilis skrieja tarytum muziejaus gatvėmis: pakelėse kryžiai papuošti krikščioniškais simboliais ir geometriniais ornamentais, peiliu išraižytais mediniais ratukais, kryžiukais, spiralėmis, dantukais ir gėlytėmis, kai kurios koplytėlės su aureolėmis, jų spinduliai primena saulutę. Šventųjų figūrėlės traukia akį šiai tautai būdingu stiliumi. Toks senovinis papuošimas mena pagonybės laikus. Labai jį žavėjo šitoks žemaičių dievdirbių menas.
Savo ruožtu E. Turauskas aiškino, kaip Lietuvoje vyksta žemės reforma. Kai kur ištisi kaimai keliasi į vienkiemius, gyventojams pavesta tvarkyti kelius, einančius pagal jų sklypus. Didėja derliai, kyla ekonomika.
Taip besišnekučiuojant ir Plungė. Svečią čia nustebina mediniai šaligatviai ir centrinėje aikštėje ant aukšto stulpo iškilęs senoviško stiliaus šv. Florijonas. Toliau – į Telšius, kur gimnazijoje mokėsi E. Turauskas, vaizdžiai pasakojantis, kaip po žiemos atostogų jį, šąlantį rogėse, tėvas veždavo atgal į mokyklą.
Pro Salantus, kitus Žemaitijos miestelius bičiuliai užsuko paviešėti į žavią Palangą, kuriai skirtas palinkėjimas: „Jeigu kada nors pavirstų Šiaurės Nica, teišsaugo savo sodietišką išvaizdą“!
Čia ir baigėsi šešių savaičių pirmosios prancūzo pažinties su Lietuva laikas. Traukinyje žvelgdamas pro vagono langą, Ž. Mokleras taip apibendrino patirtus įspūdžius: „Jeigu savo šaliai sugebėsiu perduoti žinią apie didį jūsų žavesį ir lietuvių tautos jėgą, tai mano viešnagė po blyškiu Lietuvos dangumi nebus prarastas laikas…“
Po penkerių metų…
Mūsų bičiulis prancūzų žurnalistas Ž. Mokleras 1930-ųjų vasarą vėl Lietuvoje. Šį kartą V. Einorio lydimas lankėsi Aukštaitijoje. Tos kelionės įspūdžius sudėjo į knygą „Lietuvos žmonės ir keliai“.
Klausimas – kodėl keliai? Kaip ir pirmosios viešnagės metu, buvo ne vienas atvejis, kai keliautojus privertė ilgam sustoti apirę tiltai per upes ir upelius, o vieškeliuose įklimpus automobiliui teko prašyti ūkininkų su arkliais traukti jį iš purvo makalynės. Tačiau visur sutikti žmonės pasirodė labai nuoširdūs, atviri ir svetingi, svečią stebinę vaišingumu ir krašto dainomis.
Lietuvoje sparčiai dygo naujos mokyklos. Knygoje rašoma, kad aplankytame mažame miestelyje Antalieptėje buvusio vienuolyno pastatuose veikė net penkios mergaičių mokyklos, viena jų skirta našlaičiams. Mergaitės čia mokomos daržininkystės, sodininkystės, paukščių auginimo, namų tvarkymo. Svečias buvo nustebintas, kai lietuviai pasiūlė apsilankyti Anykščių vyno fabrike.
– Iš kur čia vynas? Argi Lietuvoje auga vynuogės? Vyno kraštas gi – Prancūzija.
Tačiau paragavus, lietuviškų uogų vynas pasirodė besąs visai neblogas gėrimas.
Bet maloniausią prisiminimą tada paliko Panevėžys. Jis čia sutiktas oficialiai, kaip pridera svečiui iš Vakarų: miesto burmistro, klebono ir policijos viršininko pulkininko Tallat-Kelpšos, studijavusio Briuselyje ir Paryžiuje, puikiai kalbančio prancūziškai. Licėjuje laukė maloni pažintis su jo direktoriumi kun. J. Linde-Dobilu ir jo organizuotas didžiulio choro lietuviškų dainų koncertas.
Šįkart Žanas Mokleras savo kelionių knygoje palieka įrašą apie šlovingą Lietuvos kovų už savo laisvę istoriją: „…tauta tai suvokia, prisimena savo didvyrius, juos gerbia ir savo gyvenimu įprasmina jų atminimą… Nereikia nė abejoti, kad šią nedidelę, praeities nepamiršusią ir labai modernią šalį Vytis nuneš į šviesią ateitį.“
Iš tiesų tokių jausmingų pasakojimų apie ano meto Lietuvą savo literatūroje vargu esame aptikę.
Aldona VAREIKIENĖ
