Dituviškis kalvis nuolat kursto kūrybos žaizdrą
Kai rudens dienos taps dar trumpesnės, o vakarai ilgi, dituviškis kalvis Dainius ŠARKUS mėgaudamasis ners į minčių upę ir iš jos išgriebs ne vieną kūrybinę idėją. Tada vėl užkurs kalvėje žaizdrą, atvers keramikos dirbtuvių duris, o fantazija išsilies prie molberto. Monotonijos jo kūryboje nėra ir nebus.
Susilieja su gamta
„Mama, muzikos mokytoja, norėjo, kad abu su seserimi muzikuotume. Ji grojo kanklėmis, aš – pianinu, bet iš tikrųjų norėjau žaisti futbolą – mama neleido, bijojo, kad nesusilaužyčiau kojų“, – vaikystę Klaipėdoje prisiminė D. Šarkus. Tėtis remontavo automobilius, senelis dirbo su metalu susijusius darbus, tačiau Dainių nuo jų saugojo ir nelabai prileido. Vis dėlto baigęs 8 klases jis įstojo į Telšių dailės technikumą ir pasirinko metalo apdirbimo ir graviūros studijas. Jau 25 metus Dainius dirba darbą, kuris – ir pragyvenimo šaltinis, ir pomėgis. Jei galėtų išgyventi tik iš kūrybos, jis sako, kad nekaltų ir nevirintų tvorų, vartų, balkonų turėklų. Vis dėlto ir šiuos užsakymus profesionalus kalvis stengiasi atlikti kiek įmanoma kūrybiškiau: derinti prie namo, įkomponuoti gamtos motyvą – kokį augalą – gėlę ar medį. Dainius nesistengia atkartoti to, kas ne kartą matyta, ką daro kiti kalviai, todėl, pavyzdžiui, vorų manija jam jau kelianti nuobodulį. „Dirbu susiliejęs su gamta. Kartais atsiverčiu knygą apie gamtą ir matau, kad tai jau dariau, aną irgi, arba svarstau, ar sugebėčiau nukalti viena ar kita. Vienoje sodyboje yra mano nukaltas 3 metrų karpis, kuris atlieka ir šviestuvo funkciją. Esu padaręs daug vabalų, sraigių, komponuodamas metalą ir akmenis ar medį. Vabalai – žiogai, laumžirgiai, uodai – skirtingų dydžių, pritaikyti konkrečiai sodybai. Išsirutuliojo net serija „Vabalų takais“, – pasakojo Dainius.
Svarbu funkcionalumas
Dainiui kūrybiniai ieškojimai leidžia suderinti meniškumą su funkcionalumu. Kai vienas žmogus jam atvežė seną arklinę šienapjovę, teko pasukti galvą, kol ji virto šašlykine, šalia kurios būtų galima atsisėsti. Nemažai fantazijos prireikė, kol pavyko restauruoti seną karietą, kuria dabar vežiojami veseliotojai.
Kur yra meniškos prigimties žmogaus kūrybos ribos? Vartant Dainiaus darbų nuotraukų albumą, žvelgiant į ant sienos kabančius kūrinius, stebina jų įvairovė, o žinojimas, kad nėra nė vieno identiško darbo, dar labiau skatina jais žavėtis. Ar vaza su gėlės motyvu, ar pašto dėžutė, ar pakaba drabužiams su paukštuku – dviejų vienodų nerasi. Net spintos siuntoms, iš kurių norint išsiimti siuntą nereikia net kojos iškelti iš savo kiemo, visos skirtingos, kūrybiškai įkomponuotos į aplinką.
Dainius daro įvairius stalus (ir su viduryje degančia ugnimi!), lentynas laikyti vyno buteliams, stovus skėčiams, gėlių vazonams, vėliavų laikiklius – viskas skirta namams ir jų aplinkai. Dituviškis kalvis yra nukalęs daugybę kryžių ir saulučių, viršelius nuotraukų albumui, peilių iš Damasko metalo, norvegiškų kirvių, kurie iškeliauja į Daniją ir Norvegiją, vikingų skydą.
Vilioja naujos sritys
Nemėgstantis monotonijos Dainius prisipažino, kad vis labiau jį vilioja didesni darbai: „Noriu kurti žmogaus ūgio muzikantų skulptūras.“ Kūrybinės mintys nuolat kirba dituviškio galvoje, tačiau joms įgyvendinti pats tinkamiausias metas – vėlyvas ruduo ir žiema. Dainius prisipažino, kad žiemos vakarais jau bandė graviruoti motociklus, dekoruoti jų bakus, ratlankius, nors Lietuvoje tai dar nesą populiaru. Kažin ar motociklais Dainius būtų susidomėjęs, jei ne Lenkimuose gyvenantis draugas, buvęs pynėjas, dabar dėstytojas. „Jis pirmas nusipirko motociklą. Ir aš užsimaniau, nusipirkau, bet teises laikiau gal iš šešių kartų“, – šypsojosi prieš 8 metus nauju pomėgiu užsikrėtęs dituviškis. Draugas jau nustojo važinėti motociklu, o Dainius į keliones po Lietuvą leidžiasi su žmona Violeta. „Per atostogas pernai pusę Lietuvos išmaišėm, šiemet – likusią dalį. Sukom visur, kur matėm lankytinų vietų nuorodas: į piliakalnius, bažnytėles, pabuvojom prie Stelmužės ąžuolo, kopėm į visus apžvalgos bokštus nuo žemiausio prie Zarasų iki aukščiausio Ignalinos rajone. Lietuva labai graži, savita. Kol savų kraštų nepamatai, nėr ko toliau važiuot“, – įsitikinęs Dainius, dabar jau planuojantis motociklu aplankyti Latviją. Tačiau iki kitos vasaros jis norėtų įsirengti namuose dirbtuvėles ir nerti į tapybą, kurią vadina ekstremaliu dažų naikinimu – daug spalvų, daug potėpių išlieti fantazijai. Be to, netrukus jis vėl kurs žaizdrą, vėl atvers keramikos dirbtuvių duris. „Nuo pavasario neužsiėmėme keramika, nes jai reikia atsidėti, negali dirbti priešokiais, nes molis – ne geležis, neapdorotas jis gali sugesti“, – paaiškino Dainius, su Violeta darantis šamotinius dubenis, kitus indus, kuriuos vietiniai jau senokai išbandė. Šių keramikos dirbinių galima įsigyti įvairiose žiemą ir pavasarį vykstančiose mugėse. Trumpas rudens ir žiemos dienas Dainius skiria kalvystei, o ilgus vakarus – keramikai.
Laikas keramikai ir kalvystei
Kokie buvo pirmieji D. Šarkaus, kaip keramiko, darbai? „Po kariuomenės įsidarbinau Priekulėje, keramikos gamykloje. Nuo to prasidėjo mano darbas su moliu – dekoravau. Bet po poros metų supratau, kad valdiško darbo nedirbsiu, išmokau žiesti vazonus, puodus, pradėjau važinėti po muges“, – keramikos dirbinių populiarumo laikus prisiminė Dainius. Po to užplūdusios pigios kiniškos prekės paskatino grįžti prie metalo. „Virinau padargus, viską, ko žmonės norėjo, o kai apsigyvenau Švėkšnoje, jau buvo daugiau laisvės, keitėsi žmonių požiūris. Švėkšnoje kalvėje dirbau 12 metų, bet savo darbų nevežiau į muges, tik pasižiūrėti pats važiuodavau, ką kiti daro“, – pasakojo Dainius. Dabar jis sau ir kitiems jau jaučiasi įrodęs, ką sugeba, o sūnus Justas prieš trejus metus įkūrė įmonę „Metalo plazma“. Jis pasirinko šiek tiek kitokį kelią nei tėtis – projektuoja metalo gaminius ir juos pjausto plazminėmis staklėmis, tad pirkėjai gali rinktis arba kalvišką Dainiaus gaminį, arba Justo, išpjaustytą staklėmis.
Norėdamas užkrėsti vaikus ir suaugusiuosius keramika ir kalvyste Dainius veda edukacijas. Atsivežti kojomis minamą žaizdrą kalvis gali ten, kur yra kviečiamas, tačiau kalvėje vienu metu gali priimti ne daugiau kaip dešimt vaikų. Edukacijų metu vaikai, pamokyti dituviškio, gali pasidaryti sau gaminį. Būna, kad kviečiamas į kaimo turizmo sodybas, kai kalvyste susidomi suaugusieji. Pabendrauti susirinkę draugai ar giminės turi galimybę susipažinti su vienu iš senųjų amatų. „Kartą dešimties giminaičių grupė iš Vilniaus gavo padūmyti ugnį, kas nusikalė vinį, kas kabliuką…“ – prisiminė Dainius.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
