Pamirštas vandens kelias, arba Metas, kai Minija plaukė sieliai

Jau anksčiau spausdinome pirmąją straipsnio dalį apie išnykusį sunkų kraštiečių triūsą plukdant sielius. Gal dar kas mena, o gal net turi nuotraukų, kaip mūsų upelėmis plaukė sieliai? Būtų miela ir įdomu, jei Jūs, brangūs skaitytojai, pasidalintumėte savo prisiminimais – parplukdykime sielių istoriją ateičiai.

Į girias – su kirviu
ir pjūklu
Kol nebuvo sukurta naši medžių kirtimo technika, visus miško kirtimo darbus nudirbdavo rankomis. Kirsdavo išimtinai tik žiemomis, rankiniu dvitraukiu pjūklu, kirviais, medieną ištraukdavo arkliais.
Praėjus keletui metų po karo, biržėse atsirado pirmoji technika – elektrinės kirtimo stotys PES 12200. Didžiulį traktoriumi tempiamą aparatą sudarė benzininis variklis, generatorius ir pjovimo grandinės. Tokia kirtimo stotis turėjo kelias mobilias laidais prijungtas grandines. Kiekvieną jų aptarnaudavo du vyrai, su pjovimo grandine galėdavo medį nuleisti nuo kelmo ir supjaustyti skersai. Šakas genėdavo kirviais.
Tokiomis mobiliomis stotimis mišką iškirsdavo gan greitai, ant šono virsdavo ištisos plynos biržės. Kaimų gyventojai turėjo tam tikrą prievolę – ištraukti nustatytą kiekį medienos, už šį darbą valdžia šiek tiek sumokėdavo. Medieną iš kirtavietės ištraukdavo arklių kinkiniais žiemą.
Ypač sunkius ir ilgus rąstus rankomis į vežimą įkeldavo naudodami senovinį kėlimo įrankį „jievelį“. Dabar šis įrankis visai pamirštas, nors jo keliamoji galia – milžiniška. Tai buvo iš ąžuolo medžio pagamintas prietaisas su svirtimi ir storais metaliniais virbais viduryje, kuriuo sukeldavo ne tik sunkius rąstus, bet ir akmenis, pavyzdžiui, statybų pamatams.
Neilgai trukus po Antrojo pasaulinio karo pasirodė ir pirmieji medienos ištraukimo traktoriai. Vienas tokių – vikšrinis vilkikas TDT 40, turėjęs 42 AJ galingumo variklį ir pajėgdavęs iš karto išvilkti apie 7–8 kubus medienos, kurią traukdavo stiebais. Vėliau sandėliuose, kurie būdavo įrengiami kur nors prie kelio, ištrauktą medieną supjaustydavo į atitinkamus ruošinius – 6 m ir ilgesnius rąstus, 1 m ilgio popiermedžius arba įvairaus – nuo poros metrų iki kelių metrų ilgio sparmedžius.
Sparmedžiai – dabar jau pamirštas medienos ruošinys – storokos, tvirtos nuo poros iki kelių metrų ilgio kartys, naudotos šachtose paramoms ir kitiems sutvirtinimo darbams.
Pavadinimas tikriausiai kilo nuo žodžio „atspara“, nuo seno vartotas vietoje dabar plačiai paplitusio „atrama“. Sparmedžiai buvo be galo reikalinga produkcija, iš Žemaitijos miškų gabenta į Donbaso, Mariupolio ir kitas Ukrainos kasyklas.
Išrūšiavus visą į sandėlius ištrauktą medieną, jokiai kitai produkcijai pagaminti nebetikusioji likdavo malkoms.
Kirtimuose medžių kerus išraudavo, juos degindavo ir ruošdavo anglį. Šį sunkų darbą dirbusius žemaičius iš aplinkinių valsčių Rytprūsiuose vadinę „kuliais“. Šie juodadarbiai ne tik deginę anglis, virę dervą, bet ir plukdę medieną. Anglys prieš II pasaulinį karą Memelyje buvo paklausios, už jas gerai uždirbdavo, parubežio apylinkių vyrai iš tokio uždarbio net nusipirkdavę dviračius, kas tais laikais buvo tikra prabanga.

Kai zujo malkomis kūrenami sunkvežimiai
Stambiuosius rąstus jau gabeno pirmaisiais atsiradusiais sunkvežimiais, o smulkesnę medieną, vadinamus popiermedžius į Klaipėdą ar bent iki Gargždų dar ilgai plukdė vandens keliu.
Sandėlių rietuvėse suguldytus rąstus vyrai tempdami virvėmis į sunkvežimius pakraudavo rankomis. Tuojau po karo keletą metų rąstus veždavo mašinomis su gazogeneratoriniais varikliais. Tokias mašinas kūreno malkomis, o kurui tiko tik juodalksninės, išdžiovintos 5–6 cm ilgio kaladėlės, kurias visi vadino „čiurkomis“.
Malkomis kūrenami sunk­vežimiai prie kabinos durų turėjo talpas, į kurias pripildavo „čiurkų“, degdamos kaladėlės išskirdavo dujų, kurios kabinos apačioje išraizgytais vamzdžiais patekdavo į variklį. Vairuotojai visada veždavosi atsarginius maišus malkų. Gal iš to laiko mus pasiekė ir toks posakis „pakrauti malkų“, o vyresni vyrai dažnai ir dabar sako eisiantys ne užvesti, o „užkurti variklį“.

Ilgas popiermedžio kelias
Smulkesnius medžius, vadinamus popiermedžius, miškuose iš kirtaviečių į sandėlius traukė arkliais. Iš sandėlio veždavo toliau plukdymui prie vienos ar kitos upės, o apie tokį medienos gabenimą žmonės sakė „ėjo į praktį“. Tam specialiai paruošdavo roges, jas pailgindavo, prikabindavo kitas, trumpesnes roges, vadinamas „karukais“, o abejas roges sujungdavo „drongomis“. Priekinėse rogėse įtaisydavo skersplautę, kuri leisdavo kinkinį lengviau pasukti norima kryptimi. Traukiamas dviejų arklių toks rogių duetas vienu kartu paveždavo 4–5 metrus popiermedžių. Kurie neturėjo poros arklių, vežė vienkinkėmis rogėmis.
Dėl aplinkui buvusių daugybės girių – Ilgųjų, Žaliųjų, Anužių, Peklinės – viena labiausiai popiermedžių plukdymui naudotų upių buvo Žvelsa, bet popiermedžiams gabenti panašiai naudojo ir kitus Minijos intakus.
Vežėjų būdavo daug, kinkinių virtinės judėdavo paupiais, „praktijo“ iki tos vietos, kur upės šlaitai darėsi vis statesni. Tokioje vietoje įrengdavo popiermedžių sandėlį.
Kai oras šiek tiek sušildavo ir atitirpdavo sušalusi mediena, popiermedžius nuskusdavo – „nužievindavo“, o taip paruoštus būsimus sielius vadino „rolkiais“. Šiam darbui naudojo specialų įrankį – drožtuvą. Drožtuvus kalė vietiniai kalviai, vėliau atsirado „fabrikinių“.
Atrėmęs sielį į krūtinę skutėjas nudroždavo žievę nuo vieno popiermedžio galo, paskui perversdavo kitą. Šį sunkų ir monotonišką darbą daugiausia dirbo vyrai, nors pasitaikydavo ir žievintojų moterų. Jos ir vaikai dažniau padėdavo vyrams, kad darbas eitų spėriau, nes sielius reikėdavo suruošti per trumpą laiką. Pavasariniai potvyniai, kai maksimaliai gali išnaudoti pakilusio vandens jėgą, tęsėsi neilgai. Be to, kiekviena mažiausia galimybė užsidirbti papildomą kapeiką buvo labai branginama, nes tokių galimybių po karo būta labai mažai. Nors tuo metu darbo buvo daug, už jį mokėjo labai varganai.
Žievintojai dėvėdavo specia­lias prijuostes drabužiams nuo sakų apsaugoti.
Dalį eglių žievių tuomet atiduodavo kailių dirbimo raugykloms. Kita dalis likdavo pakreikta aplinkui.
Beje, ir vėliau, nustojus žievinti sielius, girininkijoms keletą dešimtmečių vis dar buvo nurodoma paruošti po keletą centnerių eglių žievės, kurią sovietinė pramonė naudojo kailių išdirbimui.
Matyt, iš tų laikų mus pasiekė priežodis „jau nužievino“, kas reiškia, kad žmogus ar koks plėšrūnas sumedžiojo ar kitaip pribaigė kokią gyvastį.

Žemyn upeliais iki Gargždų
Sandėlyje nužievintus popiermedžius vėl kraudavo į vežimus ir veždavo prie stataus upės skardžio. Nuleidimo į vandenį aikštelės būdavo išgrįstos nestorais rąstais, kuriais sielius ir nuritindavo į vandenį. Popiermedinių sielių nerišo, plukdė palaidus iki Gargždų. Čia juos vėl sugaudydavo ir gabendavo į Klaipėdą.
Sielius lydėjo vyrai sielininkai, kuriuos vietiniai vadino „zimagorais“. Jie nešdavosi ilgas kartis – būsokus, su kab­liais galuose. Jais išlaisvindavo srauniuose upių posūkiuose ar už kokių karklynų, akmenų užkliuvusius ar susitvenkusius rąstelius.
Pasitaikydavo, kad sieliai, primirkę vandens, nuskęsdavo, likdavo kur nors užkliuvę, nepasiekiami.
Plukdant prarasdavo nemažai medienos, tačiau kitų būdų ją išgabenti iš miškingų vietovių bent tuo metu nebūta. Sielininkų darbas buvo sunkus, sezoninis ir tais laikais neblogai apmokamas, tad nemažai jaunų vyrų imdavosi šio sunkaus darbo.
Sielių – ir didelių rąstų, ir popiermedžių – plukdymas Minija ir jos intakais dabar jau beveik visai pamirštas, nelabai kam ir įdomus. Apie tai išlikę nedaug duomenų, viena kita sielių plukdymo istorija yra Telšių urėdijos miškininkų Prano Radiko ir Algimanto Krajino pastangomis surinktoje šios urėdijos miškininkystės istorijoje „Miškas buvo, yra ir bus“.
Gal dar kas mena, o gal net turi nuotraukų, kaip mūsų upelėmis plaukė sieliai? Būtų miela ir įdomu, jei Jūs, brangūs skaitytojai, pasidalintumėte savo prisiminimais – parplukdykime sielių istoriją ateičiai.

Daiva SRĖBALIŪTĖ