Kraštiečiams Gargždai – talpus žodis ir neaprėpiamas pasaulis:

Čia mylima gimtinė, svaiginantis Minijos slėnis, didžiausios žuvys,
legendinis piliakalnis, geriausi vaikystės draugai

Gargždų miestas, švenčiantis jubiliejinius gimtadienio metus, labiausiai didžiuojasi savo miestiečiais. Ir tais žmonėmis, kuriems gimtieji namai iki šiol teberūpi, nors jie jau savo gyvenimus susikūrė kitur, pasiekė karjeros aukštumas, daro prasmingus darbus visuomenės labui. Tuos žmones su pasididžiavimu vadiname kraštiečiais, laukiame jų sugrįžtant ir dėkojame jiems už šiltus prisiminimus, malonius įvertinimus ir linkėjimus miestui.

„Banga“ šventės proga pakalbino keletą kraštiečių, kurie nuoširdžiai atsakė į keturis laik­raščio klausimus.

1. Koks įdomiausias prisiminimas Jus sieja su Gargždais?
2. Kaip manote, kokia istorinė data ar periodas yra svarbiausias Gargždų miesto istorijoje? Kodėl?
3. Ar įžvelgiate pokyčių dabartiniuose Gargžduose: ką pastebite pozityvaus, o kokia dar būtų miesto siekiamybė?
4. Ką palinkėtumėte gargždiškiams šventės proga? Ar dalyvausite jubiliejiniuose šventės renginiuose?

Likime Gargždų ambasadoriais
Prof. dr. gydytojas kardiologas, LSMU Reabilitacijos klinikos vadovas Raimondas KUBILIUS:

1. Patys maloniausi ir ryškiausi atsiminimai, neabejotinai, susiję su vaikyste, rodos, tokiu dideliu, neaprėpiamu Gargždų miestu, kuriame tilpo visas mano pasaulis – didžiulis parkas, Minijos upės lankos ir slėniai, pagautos didžiausios žuvys, artimiausios dviračiu išvažinėtos apylinkės, šėlionės su klasės draugais, tokia ilga ir nesibaigianti J. Basanavičiaus gatvė. Kaip dabar atsimenu paskutiniuosius mokyklos pamokų skambučius, skelbiančius vasaros atostogų pradžią, ir kaip keliaudamas namo suprasdavau, koks nuostabus vasaros laikas manęs laukia. Man Gargždai – labai talpus žodis – tai ir mano šeima, giminės, nepakartojami klasės suolo draugai, Mokykla ir Mokytojai, patirti nuotykiai, uoliai lankytos futbolo treniruotės, Minijoje pagautos žuvys, – visa tai dalis mano tapatybės.
2. Manau, kiekviena istorinė miesto data kiekvienam mūsų yra vis kita. Mano senelių pasakojimuose atsigamina ryški prieškarinė Gargždų, kaip miesto su pasienio ruožu, istorija. Rodos, kai augau ir gyvenau Gargžduose, tai man buvo pati saugiausia ir geriausia erdvė, tikiu, kad manyje ji tokia ir išliks. Visuomet su nostalgija prisimenu šurmulingas vidurvasario Dainų šventes, kai gatvėmis nuo ryto pasirodydavo kviesliai, kviečiantys jose apsilankyti. Labai nusivildavau, kad mama ar tėtis į jas neskubėdavo.
3. Žaviuosi, kaip miestas tvarkosi, prikeliamos ir įveiklinamos naujos erdvės, atverti pasivaikščiojimo takai piliakalnyje leidžia dar labiau įsitraukti į naujus gimtųjų Gargždų vietų tyrinėjimus. Labiausiai ir norėčiau, kad manieji Gargždai tokie ir išliktų – jaukūs, pilni nuoširdžių žmonių, apsupti nepakartojamų žaliųjų erdvių ir žinoma, kaip girdėjau, su netrukus iškilsiančiu daugiafunkciu laisvalaikio centru. Neabejoju, kad tai yra ir bus patogi vieta gyventi. Juk nėra idealesnės vietos, kur per keliolika minučių mieste gali pasiekti visas svarbiausias vietas. Labai didžiuojuosi, kad manieji Gargždai turi net dvi aukščiausiose lygose žaidžiančias krepšininkų ir futbolininkų komandas. Niekada nemaniau, kad mano miestas per pastaruosius dešimtmečius taip išaugs, pasikeis, traukte trauks nuolat čia įsikurti jaunus žmones.
4. Pirmiausia pasidžiaugti, atrasti, kokiame nuostabiame ir puikiame mieste gyvenate. Be galo žalias, gaivus, kartu ir šiuolaikiškas, su nepakartojamais Minijos upės vingiais, ranka pasiekiama jūra, ambicingomis sportininkų komandomis. Svarbu, kad kur bebūtume, visuomet širdyse išliktume gargždiškiais ir savo gimtųjų Gargždų ambasadoriais!

Maloni prisijaukinimo patirtis
Lietuvos kultūros tyrimo instituto mokslo darbuotojas, buvęs Gargždų krašto muziejaus istorikas Egidijus MILTAKIS:

1. Kažkokio ypatingai įdomaus prisiminimo, siejančio su Gargždais, neturiu. Daugiau tai miesto prisijaukinimo patirtis, susidedanti iš daugelio malonių prisiminimų ir vykstanti iki šiol. Kol nebuvau pradėjęs dirbti Gargždų krašto muziejuje, Gargždai man buvo nepažįstama, tolimesnė už kokią nors Kretingą ar Kauną vieta. Bet džiaugiuosi, kad dalį gyvenimo teko praleisti būtent šiame mieste, susipažinti su nuostabiais žmonėmis, kažkiek pažinti miesto dvasią. Vienas iš labai malonių prisiminimų – atvažiavus anksčiau ryte į muziejų, pavaikščioti po dar tuščią parką, matyti vaizdą į piliakalnį, paskanauti vandens iš šalia Minijos esančio šaltinio.
2. Aš labiau pabrėžčiau ne kokią nors svarbią miesto datą, o vietą, kurioje Gargždai buvo įkurti ir iki šiol gyvuoja. Gargždų geografinė padėtis, graži aplinka ir visais miesto gyvavimo laikotarpiais svarbi strateginė vieta, o tai garantavo miesto tęstinumą. Būtent itin patogi lokacija lėmė, kad Gargždai, net ir visiškai sunaikinti, vėl atgimdavo iš esmės toje pačioje vietoje. Gargždai beveik per visą savo istoriją buvo pasienio gyvenvietė, skirtingų kultūrų susidūrimo vieta, o tai lėmė savitą Gargždų miesto istorijos raidą. Bet jeigu kalbėti apie laikotarpį, tai svarbiausias tikriausiai yra pokario laikotarpis. Nors daugeliu požiūriu jis skaudus, kai svarbūs dalykai buvo prarasti negrįžtamai, bet būtent tada iš griuvėsių ir pelenų tiesiogine tų žodžių prasme vėl savo istorijoje pakilo naujasis, dabartinis miestas, pradėdamas naują Gargždų istorijos etapą.
3. Palyginti su tuo, kokius Gargždus pamačiau prieš dešimtmetį, pažanga įvairiose srityse yra akivaizdi. Miestas tapo estetiškai patrauklesnis, patogesnis gyventi, jame atsirado (ir vis atsiranda) įvairių naujų traukos vietų, nuolat išgirstu apie įdomias menines ir kultūrines iniciatyvas. Siekiamybė greičiausiai būtų šių dalykų tąsa, dar aktyvesnio bendruomenės įtraukimo ir įsitraukimo į miesto dvasios kūrimą plėtra.
4. Gargždai – jau amžius skaičiuojantis miestas, su turtinga istorija, kurioje buvo ir gražių momentų, ir skaudžių įvykių. Ir nors istorinio paveldo, kuris leistų lengvai identifikuotis su miestu Gargžduose išliko ne tiek jau ir daug, tai nebūtinai turi būti trūkumas. Tai – kaip tik galimybė Gargždų praeitį įprasminti kitokiais būdais ir netikėtais sprendimais. Tad šią dieną gargždiškiams kaip istorikas linkėčiau kurti ir stiprinti bendruomeniškumą, didžiuotis turtinga miesto praeitimi, iš jos imamus gerus pavyzdžius pritaikyti kaip įkvėpimą ateities darbams, dalyvauti miesto kūrime. Na, ir aišku šventės dienomis gero oro ir malonių patyrimų!

Pokyčius matau stulbinančius
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Algis LATAKAS:

1. Didžioji ir įdomioji mano gyvenimo dalis Gargžduose buvo vaikystė ir paauglystė. Tai amžius, kada energija liejasi per kraštus, norisi išdykauti, daryti kitaip, negu liepia tėvai ir mokytojai. Na, nebent liepdavo parnešti iš tada taip vadinamos sifoninės gazuoto vandens, kuris būdavo pilamas į specialius stik­linius indus su labai įmantriais čiaupais. Sifoninė buvo įsikūrusi maždaug toje vietoje, kur dabar yra kavinė „Bastilija“. Na, o jei dar su sirupu, tai galėdavau eiti ir eiti po kelis kartus per dieną, bet ten prie to gėrio visuomet būdavo eilė. Gyvenimas buvo aktyvus, pradedant nuo kamuolio varinėjimo visose įmanomose vietose: gatvėse, pievose, iki noro sukurti roko grupę. Net nežinau, kur prisiskaitę, nes tuo metu, kas vyko Vakarų pasaulyje, žinios laisvai neateidavo, su draugais sužinojome, kad yra tokie bitlai ir kiti. Tačiau tuomet nebuvo ne tik žinių, bet ir instrumentų. Sunkiausia su būgnais, kuriuos mušti turėjo dabar labai žymus filosofijos profesorius Alvydas Jokubaitis. Nutarėme juos pasidaryti patys tėvo garaže. Noras žymiai aplenkė mūsų sugebėjimus ir galimybes jį išpildyti. Niekaip nepavykus būgno padaryti apvalaus, manydami, kad jis kvadratinis atrodys klaikiai, darėme žvaigždės formos. Žinoma, nepavyko. Tada staigiai keitėm temą ir perėjom prie noro su žiguliuku pamėgdžioti „Formulės 1“ lenktynininkus, bet tai jau atskira ir labai ilga istorija.
2. Galvodamas pasakysiu, kad manau, jog per 770 metų, kuriuos dabar Gargždai ir švenčia, Gargždų istorija yra paženklinta daugybės svarbių datų. Matyt, pati svarbiausia, kad miestas 1253 metais buvo įkurtas. Vėliau jis stiprėjo ir tapo valsčiumi. Labai svarbus Gargždų vaidmuo – kaip pasienio miesto, per kurį vyko ne tik prekyba, bet ir lietuviškos spaudos gabenimas caro priespaudos metais. Manau, fatališkas laikotarpis miestui – Antrasis pasaulinis karas, sunaikinęs daugybę namų ir nudažęs palei sieną einantį rugių lauką kraujo spalva. Išskirčiau dėl esamų smėlio klodų sprendimą 1960 metais pastatyti statybinių medžiagų kombinatą, taip vadinamą silikatinį, kuris į miestą pritraukė daugybę žmonių ir įkvėpė jam gyvybės. Taip pat metalo gamyk­lą, gaminusią rogutes, ir kitas įmones. Jų kūrimasis ir veikla apsprendė tolimesnį miesto vystymąsi. Labai džiaugiuosi, kad, prasidėjus Sąjūdžiui ir suplevėsavus Nepriklausomybės vėliavai, Gargžduose išdygo įspūdinga, matoma iš toli ir visų krypčių, bažnyčia. Tikiu, kad miestas ir toliau savo istorijos puslapiuose rašys įspūdingus pasiekimus ir tuščių puslapių tikrai nepaliks.
3. Nuo to laiko, kai man teko išvykti iš Gargždų (tai buvo 1995-ieji metai), pokyčiai yra stulbinantys. Gatvės, miesto aikštės, kitos erdvės, stadionas. Vietoje senų namų pastatyti nauji. Tai tik išoriniai pokyčiai. Tarp kitko, namas, kuriame gyveno mano tėvai ir aš, taip pat naujų savininkų rekonstruotas ir puošia man taip mielą Žemaičių gatvę. Man atrodo, kad stipriai yra pasikeitęs ir kultūrinis miesto gyvenimas. Įkurtas Krašto muziejus, Vaikų ir jaunimo laisvalaikio centras. Labai puikiai suremontuotas ir nenusileidžiantis savo įrengimu „Minijos“ kino teatras, kuriame turėjau garbės apsilankyti prieš, tai yra senais laikais, ir dabar. Įspūdingas parkas su Minijos slėniu šventėms ir koncertams. Gėriuosi įrengtu ir puikiai sutvarkytu mano vaikystės laikais vadinamu karvių pliažu.
4. Gargždai visuomet buvo išskirtiniu švaros ir tvarkingumo miestu, kuriamu jame gyvenančių žmonių. Linkiu neprarasti ambicijų, išskirtinumo ir žinomumo. Puoselėti savo miestą taip, kad į jį norėtųsi sugrįžti visiems ir visada džiaugsmo gurkšniui patirti.

Bent jau atsibudę nemiegokime
Gargždų miesto garbės pilietis, Vilniaus universiteto TSPMI dėstytojas, prof. dr. Alvydas JOKUBAITIS:

1. Su dabartiniu Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direktoriumi Algiu Lataku dešimtoje klasėje pradėjome ralio treniruotes. Saulažoliuose suradome karvių parginimui į fermas skirtą keliuką, kurį pavadinome „Tūkstančio ežerų“ trasa. Vėliau Algis tapo Lietuvos ir Sovietų Sąjungos ralio čempionu.
2. Svarbiausias įvykis Gargždų praeito amžiaus istorijoje yra 1945 metų Potsdamo konferencija, kai Stalinas paprašė jam perduoti Klaipėdos kraštą. Stalinas gavo, ko prašė. Klaipėda sugrįžo Lietuvai. Reikėjo įkurti niekada nebuvusį Klaipėdos rajoną. Gargždai iš nedidelio pasienio miestelio tapo rajono centru. Gorbačiovo laikais Gargždai su Lietuva pasitraukė iš Sovietų Sąjungos.
3. Gargždai buvo tvarkingiausias rajono centras Sovietų Sąjungoje. Net garsioji televizijos programa „Vremia“ rodė. Paskutinius kelis dešimtmečius Gargždus pradėjo lenkti, kas netingi, įskaitant mūsų didžiausią konkurentę Kretingą. Laikas miestui susigrąžinti buvusią šlovę.
4. Dalyvausiu jubiliejiniuose miesto šventės renginiuose. Pusė žmogaus gyvenimo praeina miegant, todėl bent jau atsibudę nemiegokime.

Linkėčiau kuo mažiau butaforijos
Gargždų miesto garbės pilietė, knygos „Gargždų miesto ir parapijos istorija“ autorė, istorikė, nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertė Janina VALANČIŪTĖ:

1. Gal ne įdomiausias, bet ryškus penkiamečio vaiko. Tai – pirmas apsilankymas koncerte. Grįždamos su močiute po sekmadienio mišių bažnyčioje pėsčiomis į Kvietinių kaimą, eidamos pro parką, išgirdusios dainavimą, užsukome į parko vakarų pakraštyje stovėjusį medinį baraką – Gargždų kultūros namus. Viduje salė – nedidelė, ankšta, žiūrovų daug, visi stovėjo, scenos net nesimatė. Koncertavo kažkoks dainų ir šokių ansamblis. Dėl tvankumo ilgiau neužsibuvom, bet pirmo apsilankymo koncerte įspūdis išlikęs. Ir kai tik minimas Gargždų parkas, iškart atmintyje – šis vaikystės vaizdas gražiausios ir istoriškai turtingiausios Gargždų miesto erdvės apsuptyje.
2. Manau, kad Gargždų miesto vystymuisi istoriniu požiūriu reikšmingiausias yra XVI amžius, kai formavosi dvaro sodyba, buvo įkurta Gargždų katalikų bažnyčia. Tai svarbiausi istoriniai dariniai, visapusiškai paveikę ir skatinę Gargždų miesto raidą.
3. Pozityvaus daug, nuo žydinčio centro iki stiprėjančio dėmesio Gargždų istorijai, kurį atkakliai ir su išmone renginiais, ekspozicijomis, moksline tiriamąja veikla skatina Gargždų krašto muziejus. Dabar turbūt jau niekam nekiltų klausimas, kaip kažkada diskusijose dėl muziejaus įkūrimo būtinybės: „O ką jis čia galės parodyti?“
   Miesto artimiausia siekiamybe, mano nuomone, galėtų tapti maži ūkiški momentai, susiejantys grožį ir patogumą formuojant miesto centro vaizdą. Pvz., šviesiais tonais perdažant gal šiuo metu „madingus“, bet neaišku prie ko derančius kelių pastatų centre niūrius tamsius fasadus; pakeičiant patogesniais suolus skverelyje priešais knygyną ir pan. Ir šiaip linkėčiau kuo mažiau butaforijos, perdėto vizualizavimo tiek organizuojant renginius, tiek formuojant miesto veidą, kad tai netaptų pagrindine saviraiškos priemone. Besisukant tarp Keturių vandenų gargždiškiams didžiausią dėmesį visgi linkėčiau skirti savo miesto ir jo apylinkių tapatumui pažinti ir saugoti.
4. Gargždiškiams šventės proga linkiu nepamesti geros nuotaikos ir suspėti į kuo daugiau miesto jubiliejinio gimtadienio renginių, kuriuose žadu dalyvauti ir aš.
   

Parengė Vilija BUTKUVIENĖ

Asmeninio ir „Bangos“ archyvų nuotr.