Kauno tarpukario architektūra – ką primena ir kam įkvepia?
Kauno modernizmo architektūrai rugsėjo 18 d. buvo suteiktas UNESCO pasaulio paveldo statusas. Šiuo metu Kaunas – vienintelė vieta Europoje, kur modernistinė architektūra sulaukė tokio tarptautinio pripažinimo.
Tarpukario architektūrinį palikimą Kaune sudaro net per 1500 pastatų, pasižyminčių savita modernizmo interpretacija, apimančia art deco, istorizmo, funkcionalizmo ir kitų stilių įtakas. Nors modernizmas po Pirmojo pasaulinio karo vyravo didžiojoje Europos dalyje ir keitė ne vieno miesto veidą, tačiau ryškiausias pokytis įvyko būtent Kaune.
Per dvidešimties metų laikotarpį Kaune buvo pastatyta per 10 tūkst. naujų pastatų, miesto teritorija išsiplėtė septynis, o populiacija aštuonis kartus – nuo 18 tūkst. iki 154 tūkst. gyventojų. Žinoma, visa tai nebūtų įvykę, jei, Lenkijai užėmus Vilnių, Kaunas nebūtų turėjęs perimti sostinės statuso ir kuo greičiau tapti moderniu, europietišku miestu. Ministerijos, bankai, teatrai, restoranai, ambasados – viskas turėjo atsirasti kaip galima greičiau, todėl į Kauną buvo investuota didžiulė dalis valstybės resursų. Taip pat viena iš priežasčių, paskatinusių tokią greitą miesto plėtrą – gynybinio statuso praradimas, kuris Rusijos imperijos valdymo metais buvo esminis. Gynybinė miesto paskirtis buvo paremta devynių fortų sistema ir dėl patogesnių šaudymo trajektorijų buvo neleidžiama statyti aukštesnių nei dviejų aukštų namų. Dėl šių priežasčių šuolis, kurį tarpukariu padarė Kaunas, – iki šiol vienas ryškiausių Europoje.
Tačiau pokytis įvyksta ne tik architektūroje, bet ir politinėje valstybės sąrangoje. Kardinaliai keičiasi ir valdymo sistema – iš tolimos didžiulės imperijos gubernijos tampama demokratine respublika. Taigi monarchiją keičia demokratija. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje visi jos piliečiai, nepaisant jų kilmės, lyties ar išsilavinimo, įgyja teisę rinkti savo atstovus ir taip dalyvauti valstybės gyvenime. Tačiau tokia valstybės sąranga tveria neilgai. Jau 1926 m. Antanas Smetona organizuoja perversmą ir tampa pirmuoju aksominiu Lietuvos diktatoriumi. Paradoksalu, bet demokratijos pradžią nuo švelnios diktatūros pradžios Lietuvoje skiria vos aštuoneri metai.
Kokia to priežastis? Į šį klausimą atsakyti gali padėti tiek prezidento Antano Smetonos asmenybė, tiek tarpukario Kauno architektūra. A. Smetona buvo vienas labiausiai išsilavinusių Lietuvos prezidentų. Universitete dėstė lietuvių kalbos stilistiką, etiką ir filosofiją, laisvai vertė tiek iš graikų, tiek lotynų kalbų. Neigiamą prezidento nusistatymą demokratijos atžvilgiu galima paaiškinti filosofinėmis jo pažiūromis. Tiek Platonas, tiek Aristotelis nevertino demokratijos dėl būdo, kuriuo yra renkama valdžia. Platonas savo veikale „Valstybė“ teigia, jog norėdami laimėti valdžią politikai remsis idėjomis, kurios patiks daugumai žmonių, o dauguma dažniausiai nesupranta, kas yra geras valdymas ir kokiu būdu veikia valstybė.
Iššūkius, su kuriais susidūrė demokratija tarpukario Lietuvoje, puikiai išreiškia ir to meto urbanistinė kalba. Modernistinė Kauno architektūra pirmiausia pasižymi formos grynumu – visa puošyba čia yra antrinė, dažnai tik dar labiau paryškinanti pastato konstrukciją. Tarpukariniai pastatai, lyginant su ankstesnėmis epochomis, pasižymi gerokai atviresnėmis erdvėmis, dideliu šviesos kiekiu, išreiškiančiu ambicingą ir optimistišką naujos valstybės ir demokratijos užmojį. Taigi nauja architektūra atitinka ir naują valdymo formą – demokratijos atvirumas, jos ambicija įtraukti į valstybės gyvenimą kuo daugiau žmonių atsispindi ir pakitusiose pastatų formose.
Tačiau būtent tokia demokratija po aštuonerių metų pasirodė esanti pernelyg didelis iššūkis jaunai valstybei. Nuolatinės partijų rietenos parlamente kėlė įtampą bei grėsmę mažos valstybės saugumui agresyvių kaimynų apsuptyje. Demokratijos atvirumas bei įtraukumas tiesiog neatitiko geopolitinių sąlygų. Lėtas biurokratinis aparatas, nuolatinė interesų kova neleido priimti greitų ir reikalingų sprendimų tiek valstybės gynybos, tiek kitose srityse.
Tad Kauno modernizmo architektūrai tapus UNESCO pasaulio paveldo dalimi, prie visų šių klausimų norisi grįžti dar kartą. Suprasti Kauno architektūrinį paveldą tik kaip urbanistinį būtų pernelyg paprasta, kadangi šis paveldas iškelia daugybę kitų klausimų, su kuriais grumiamės ir šiandien. Kodėl taip dažnai yra nusiviliama demokratija? Kodėl ši valdymo forma daugeliui atrodo ne(be)įkvepianti? Ar ir kaip įmanoma tai keisti? Galiausiai ar demokratija neišvengiamai veda prie autoritarizmo? Turbūt intensyviausiai į šiuos klausimus Europoje buvo atsakinėjama, kai nusivylimas demokratija buvo didžiausias, – po Antrojo pasaulinio karo. Nacionalsocializmo įsigalėjimui kelią atvėrė būtent demokratija – šios valdymo formos įgyvendinimas nesutrukdė įvykti nusikaltimams prieš žmoniją. Praėjus vos metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, austrų sociologas ir filosofas Alfredas Schutzas iškėlė lygiai tą patį klausimą – kokiu būdu demokratija gali užkirsti kelią autoritarizmui?
Tam tikra prasme A. Schutzo pateikiamas atsakymas yra kiek nedemokratiškas. Tačiau būtent toks kelias geriausiai apsaugo demokratiją. A. Schutzo teorinėje koncepcijoje yra kalbama apie socialinį žinojimo pasiskirstymą – kaip tai, ką mes žinome ir priimame kaip patikimą žinojimą, yra paveikta mūsų socialinių sąlygų? Autorius išskiria tris žinojimo būdus, kuriais skirtingu mastu naudojamės visi – eksperto, gerai informuoto piliečio ir žmogaus iš gatvės. Patys žinojimo tipų pavadinimai gerai apibūdina tai, apie ką yra kalbama, – eksperto žinojimas išsamiausias, žmogaus iš gatvės mažiausiai išsamus.
Ekspertinis žinojimas kiekvienam yra prieinamas tik jo veiklos srityje, tačiau gerai informuotu piliečiu galime tapti daugelyje sričių. Taigi tiek, kiek kiekvienas esame gerai informuotas pilietis, tiek turime stengtis, kad būtent ši mūsų žinojimo dalis dalyvautų viešajame gyvenime. Šią mintį net būtų galima performuluoti kaip tam tikrą imperatyvą, kurį A. Schutzas suteikia demokratijai – ne bet kas turi teisę dalyvauti valstybės gyvenime, bet tik tas, kas įdėjo pastangų, kad taptų gerai informuotu žmogumi. Tokiu būdu demokratijai suteikiamas tam tikras etinis pobūdis. Kitaip tariant, demokratinei santvarkai veikti neužtenka vien to, kad visi turėtų politines teises, labai svarbu, kad šios teisės nebūtų atskirtos ir nuo asmens charakterio bei žinojimo formavimo.
Taigi žvilgsnis į tarpukario paveldą turėtų priminti, kad demokratijos prigimtis – labai trapi. Tai, ką šiuo metu priimame kaip duotybę, iš tiesų Vakarų pasaulyje su pertrūkiais tegyvuoja vos šimtmetį. Visa žmonijos istorija prieš tai – nedemokratiška. Todėl klausimas apie demokratijos išsaugojimą yra nė kiek ne mažiau svarbus, nei klausimas, kokiu būdu galėtume parodyti demokratijos pranašumą bei etinę vertę geopolitinių grėsmių apsuptyje?
Augustas KALINAUSKAS
