Kiekvienu sunkmečiu mes, lietuviai, mokame susitelkti…
Nors ir slegiančiai veikia karantinas, bet kaip tik tokiais atvejais mūsų tautiečiai sugeba būti išradingi, padėti vienas kitam, ką nors originalaus sugalvoja… Akivaizdūs mūsų dienų pavyzdžiai: akcija „Esame stiprūs kartu“, įvairiapusė asmeninė pagalba užsidariusiesiems namuose, menininkų koncertai kiemuose, prie gydymo įstaigų.
Praėjusį savaitgalį buvusi laikinoji sostinė Kaunas įspūdingai minėjo miesto gimtadienį, visiems dalyvavusiems priminusi, jog kauniečiai moka gražiai linksmintis. Panašių dalykų būta jau seniau.
Štai kiek daugiau nei prieš šimtą metų, 1919-ųjų birželį, čia, Kaune, buvo surengta pirmoji masinė atgimstančios Lietuvos šventė „Gėlių diena“. Nors metas buvo labai neramus, tebevyko kariniai susidūrimai su bermontininkais, kitomis plėšikiškomis gaujomis, poetas Kazys Binkis ragino: „Turime grįžti į normalų gyvenimą, džiaugtis kasdieniškais dalykais, stenkimės pamiršti karo siaubą…“
Renginys buvo reklamuojamas to meto visuose Lietuvos dienraščiuose, aiškinant, kad Lietuvos moterų globos komitetas, vadovaujamas p. D. Šleževičienės, „Gėlių dieną“ sumanė kaip labdaringą renginį, kad surinktomis lėšomis būtų galima paremti nukentėjusių per Lietuvos nepriklausomybės kovas karius ir jų šeimas. Komiteto moterys pakvietė rašytojus ta proga išleisti romantišką vienkartinį leidinį. Į kvietimą mielai atsiliepė jaunieji plunksnos broliai, pasiūlę pluoštą lyrinės poezijos ir prozos kūrinių meilės tema.
Taigi, 1919 metų birželio 1 dieną Kaune nedideliu tiražu sutelktomis jėgomis išėjo žurnalo pavidalo vienkartinis leidinys tokiu pat pavadinimu, kaip ir visa šventė, – „Gėlių diena“. Almanachą sudaryti ir jį redaguoti pavesta Kaziui Binkiui – vienam originaliausių XX a. lietuvių poetų, žurnalistui.
Įžanginiame žodyje poetas kreipėsi į skaitytojus, patetiška įžanga išreikšdamas troškimą džiaugtis gyvenimo malonumais atsikūrusioje Lietuvoje. Pirmą kartą almanache publikuoti jo paties trioletai ir „Ūtos“ bei poemėlė „Be tavęs“. Poetas, žurnalistas, sovietmečio politinis kalinys P. V. Budvytis jame išspausdino miniatiūrą „Kodėl tavęs čia nėra?“, pedagogas M. Bagdonas – „Sapną“.
Neliko abejingas Lietuvos moterų globos komiteto kvietimui ir mūsų kraštietis poetas, rašytojas, almanacho skaitytojams pristatytas pirmiausia kaip kultūros darbuotojas, kunigas Mykolas Vaitkus, šį rinkinį praturtinęs eilėraščiais „Brangusis vakaras“, „Grožis ir ašara“, „Žmogus ir saulutė“. Greta jo eilių rikiavosi poetų F. Kiršos, J. Talmanto, J. Mikulskio kūryba. Rašytojas, diplomatas Ignas Šeinius pateikė eilėraščius iš savo rinkinio švedų kalba „Naktis ir saulė“.
Dramaturgas Balys Sruoga, apibendrindamas pirmuosius XX amžiaus dešimtmečius, almanache rašė: „Milžinų karo chaosas pabudino žmoguje su nauja galia teisingumo akstiną ir nematyti žiaurumai sukėlė žmoniškumo pradą, o tautos, kurios pamina šį pradą, laukia lemtis, bendra su atgyvenusiomis tautomis, kitaip sakant – pražūtis.“
Nors ir sunkiomis ano meto sąlygomis Kaunas buvo iškilmingai išpuoštas, Laisvės alėjoje veikė prekybos kioskai. Gausiai suėjusių kauniečių būryje tautiniais drabužiais pasipuošusios mergaitės rinko aukas. Gėlėmis išpuoštos karietos ir vežimai, keli automobiliai važinėjosi po miestą. Vyko loterija. Poezijos almanachas bemat išpirktas ir šiandien didelė retenybė būtų jį kur nors aptikti.
Aldona VAREIKIENĖ
