Monografijos „Sendvaris“ signalinė versija – internete
1936 metais Jakų dvaro sklype, kurį nupirko valstybė, pastatyta ir pradėjo laidas Klaipėdos radijo stotis.
„Versmės“ leidykla Lietuvos vardo 1000-mečio ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio sukaktims atminti leidžia monografijų seriją „Lietuvos valsčiai“. Prieškario metais Lietuvoje jų buvo per 400. Prieš dešimtmetį sulaukėme pirmosios dabartinės Klaipėdos rajono teritorijoje buvusių valsčių knygos – „Endriejavas“. Dabar leidykloje rengiamas „Sendvaris“.
Medžiagą knygai apie uostamiesčio paribyje buvusį Sendvario valsčių pradėta kaupti prieš šešerius metus. Leidybą parėmė Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, keletas įmonių, šios seniūnijos kaimų bendruomenės, privatūs asmenys. Monografijos vyr. redaktorė ir sudarytoja Liucija Kyguolytė-Šeputė. Neseniai pasirodė įžanginė netiražuojama būsimos knygos signalinė elektroninė versija.
– Kol dar nesukauptos lėšos tiražo spausdinimui ir nesurinkti numatyti spausdinti straipsniai, iliustracijos ir kiti tekstai, neužbaigtą knygos versiją pristatome skaitytojams, kad būtų galima susipažinti, patikslinti ir, jei būtų reikalas, kai ką pataisyti, – paaiškina „Versmės“ leidyklos vadovas, „Lietuvos valsčių“ serijos leidėjas ir pagrindinis rėmėjas Petras Jonušas. – Šiai monografijai išspausdinti surinkta tik penktadalis reikalingos sumos. Pagal pirminę apskaitą trūksta mažiausiai 35 tūkstančių eurų.
Serijos „Lietuvos valsčiai“ sumanytojų tikslas – pateikti kuo platesnį ir įvairesnį praeities ir dabarties įvykių vertinimo spektrą. Daug kas guli archyvuose, bet įdomiausi tie dalykai, kurie pastebėti ir užfiksuoti iš gyvų šaltinių. Monografijas sudaro gamtos, istorijos, etninės kultūros, kalbos, įžymių žmonių skyriai.
XIX a. pirmojoje pusėje Sendvaris jau buvo tapęs valsčiaus centru. Nors nuo seno dvarvietė turėjo artimus ryšius su uostamiesčiu, taip ir liko su juo nesujungta. Išlikusios iki šiol ir kitų buvusių aplinkinių dvarų gyvenviečių liekanos. Vakarietiško pobūdžio dvarų raidą ir reikšmę kultūrinėje plotmėje aprašo žinomas Lietuvos kaimų istorijos tyrėjas architektas dr. M. Purvinas. Kartu su žmona, taip pat mokslininke architekte M. Purviniene, šioje monografijoje jie detaliai apžvelgia senųjų lietuvininkų kaimų ir viso kraštovaizdžio istoriją. Kita mokslininkų grupė aprašo Klemiškės, Aukštkiemių, Slengių senųjų kapinynų tyrimus, klimatą ir jo kaitą, žemės paviršių ir gelmes, vandens telkinius. Analizuojami duomenys rodo, kad šiose vietovėse akmens ir geležies laikotarpiais žmonių tankiai gyventa.
Leidėjams talkininkauja Klaipėdos universiteto mokslininkai. Prof. D. Kiseliūnaitė rašo apie seniūnijos vietovardžius, kalbininkas dr. J. Bukantis supažindina su Sendvario-Trušelių šnekta, lietuvininkų žodynėliu. Prof. M. Eidukevičienė nagrinėja pajūrio dirvožemio ypatumus.
1936 metais Jakų dvaro sklype, kurį nupirko valstybė, pastatyta ir pradėjo laidas Klaipėdos radijo stotis. Radijo inžinierius S. Žilionis pažymi, kad joje veikė naujausi to meto siųstuvai, iki nacių okupacijos stotis transliavo lietuviškas programas. Diktoriais čia dirbo žymūs kultūrininkai – poetas H. Radauskas, aktorius J. Grybauskas.
Reikšmingi Lietuvos valstybingumui XX amžiuje Sendvario seniūnijos teritorijoje vykę istoriniai įvykiai, kaip antai, 1923 metų Klaipėdos sukilimas, ilgai trukę mūšiai prie uostamiesčio Antrojo pasaulinio karo metais. Šiam laikotarpiui apžvelgti ir įvertinti kol kas nieko neparašyta.
Tokio pobūdžio monografijose paprastai apžvelgiamas vietos žmonių gyvenimo būdas, papročiai, tradicijos. Sendvario seniūnijoje senųjų gyventojų po karo ir sovietų okupacijos išvis neliko. Kaip įžangos žodyje pažymi seniūnė Loreta Urbutė, 2019 m. sausio 1 d. seniūnijos 22 kaimuose gyvena 10 tūkst. gyventojų. Nemaža dalis ilgamečių seniūnijos gyventojų yra palikusi ryškius pėdsakus pastarųjų metų šių vietovių ūkinėje ir visuomeninėje veikloje. L. Sinusienė prisimena savo gausios šeimos tėvą, žinomą ilgametį kolūkio pirmininką Petrą Simonaitį. Krašto kultūros ir švietimo baruose pokario metais nemažai nuveikė kaimo inteligentai – mokytojų Elenos ir Antano Ūsų šeima, bibliotekininkė Emilija Alminienė.
Skaudžią karo ir pokario tremčių ir rezistencijos temą nagrinėja istorikė, muziejininkė S. Vinciūnienė. Jos duomenimis, pirmosios ištremtos Barškių kaimų gyventojų Vaitkų, Liūdžių, Šepučių šeimos. Spausdinami to meto tremtį patyrusių J. Vaitkaus, R. Žvilauskienės, taip pat mokytojos O. Majienės prisiminimai.
„Versmės“ leidyklos vadovas P. Jonušas kviečia atsiliepimus ir pastabas dėl knygos „Sendvaris“ turinio atsiųsti leidyklai ir dėkoja skaitytojams už jų pastangas įdomiam ir informatyviam leidiniui sudaryti. Iš tiesų, lyginant su panašiomis „Versmės“ išleistomis monografijomis, prie šios turi dar gerokai padirbėti redaktoriai, sudarytojai ir kai kurie autoriai.
Aldona VAREIKIENĖ
A. VALAIČIO nuotr. iš „Bangos“ archyvo
