Kaip lietus pralaimėjo vaikų šypsenoms

Lietuvos moksleivių dainų šventė yra geriausia investicija į valstybės ateitį

Kai liepos pradžioje Vilniaus gatves ir parkus užplūdo tūkstantinė dainuojančio bei šokančio jaunimo jūra, Lietuva gavo atsakymą į kamavusį klausimą: ar globaliame, skaitmenizuotame pasaulyje dar gajus mūsų tautinis identitetas? Po dešimties metų pertraukos įvykusi Lietuvos moksleivių dainų šventė įrodė, kad tradicija nėra muziejuje dūlantis eksponatas. Tai – gyvas, pulsuojantis organizmas, o vaikai ir jaunimas yra jo pagrindiniai kraujotakos varikliai.
Šiandieninė Moksleivių dainų šventė nėra tik aklas praeities kopijavimas. Ji – moderni. Šių metų koncepcija, apjungianti vaiko kelią nuo mamos lopšinės iki brandos, parodė aukštą režisūrinį ir meninį lygį. Tradiciniai motyvai čia persipynė su šiuolaikinėmis aranžuotėmis bei choreografija. Tai įrodo, kad lietuvių kultūra sugeba transformuotis ir išlikti patraukli jaunam žmogui.
Moksleiviams ši patirtis tampa tiltu tarp praeities ir ateities. Repetuodami liaudies dainas, sukdamiesi tradiciniuose šokiuose ar pūsdami varinius instrumentus, jauni žmonės perima savo senelių ir tėvų emocinį kodą. Tai nėra privalomas šalies kultūros istorijos mokymasis iš vadovėlių. Tai – patirtinė istorija, kurią vaikai išgyvena savo kūnu, balsu ir širdimi.
Dainų dienos finale šalies vadovai taikliai pastebėjo: kai tūkstančiai jaunuolių susirenka į tokį daugiabalsį chorą, jie nustoja būti tiesiog atlikėjais. Jie tampa Lietuva. Ši šventė yra geriausia investicija į valstybės ateitį, nes joje užauga piliečiai, kurie ne tik žino savo šalies himną, bet ir jaučia jo svorį bendrystėje.
Tradicijos išsaugojimas yra užtikrintas tol, kol jauniausia karta noriai taria: mes dainuojame, mes šokame, mes grojame kartu, vadinasi, vienyje esame stiprūs ir atsakingi.
Yra akimirkų, kurios giliai įsirašo į atmintį ir lieka visam gyvenimui. Šią vasarą, po dešimties metų tylos sugrįžusioje Lietuvos moksleivių dainų šventėje „Laiku. Ratu. Kartu.“, tokių akimirkų gimė tūkstančiai. Tačiau didžiausias šventės stebuklas įvyko ne prabangiose scenose ir ne oficialiose kalbose. Jis gimė mūsų vaikų širdyse. Klaipėdos rajonui Vilniuje atstovavusi įspūdinga 500 jaunųjų talentų delegacija ir net 28 meno kolektyvai su jų vadovais parodė, kad tikroji kultūros savastis banguoja ne tik didmiesčių akademijose, o ir mūsų rajonų centruose, miestelių, kaimų bendruomenėse.
Tie, kas stebėjo repeticijas ir pasirodymus, matė ne tik nušlifuotą choreografiją ar darnius chorus. Jie matė tikrą, nekomercinį džiaugsmą. Gamtos išdaigos moksleivių negailėjo – virš Vilniaus tvenkėsi sunkūs debesys, o repeticijų aikštelėse pliaupė šaltas lietus. Vanduo sėmė batus, drabužiai lipo prie kūno, o nuovargis po ilgų valandų ant kojų, rodos, turėjo palaužti net suaugusiuosius.
Tačiau įvyko kažkas neįtikėtino. Tuo metu, kai suaugusieji skleidė skėčius, mūsų vaikai dainavo, šoko ir grojo dar garsiau, dar energingiau. Per veidus tekantys lietaus lašai maišėsi su laimės ašaromis, o tūkstančių vaikų akys spindėjo tokia tyra, nedirbtine šviesa, kad ji akimirksniu ištirpino bet kokią vėsumą ir sušildė kiekvieną iš mūsų. Tai buvo džiaugsmas būti kartu, jausmas, kad esi kažko didingo ir švento dalis. Tas tyras vaikų entuziazmas skeptikams ir net nacionalinei žiniasklaidai, kuri anksčiau nuolat su pasimėgavimu daugiau rašydavo ne apie šventės programą o apie pasitaikančius buities nesklandumus ar pavargusius dalyvius, akivaizdžiai įrodė: jaunajai kartai Dainų šventė nėra prievolė. Tai – jų augančios sielos šventė.
Už kiekvieno tobulo šokio žingsnelio, už kiekvienos švarios muzikinės natos ar choro akordo stovi žmogus, kurio pavardė net smulkiu šriftu neįrašyta šventės programoje. Tai – moksleivių meno kolektyvų vadovai.
Būti vadovu Lietuvos moksleivių dainų šventėje reiškia kur kas daugiau nei tiesiog diriguoti ar rodyti žingsnelius. Tai reiškia tapti mama, tėčiu, guodėju ir stiprybės uola. Tai vadovai tiek dienomis, tiek naktimis neužmerkė akių, rūpindamiesi, ar visi vaikai sotūs, ar nešalta, ar neskauda kojų. Jie kartu su moksleiviais mirko tame pačiame lietuje, o savo vidine ugnimi gebėjo sušildyti prarandančius viltį. Tai – titaniškas, emociškai ir fiziškai sekinantis darbas, kurį gali dirbti tik tie, kurie patys beprotiškai myli savo kraštą ir jo žmones. Klaipėdos rajono moksleivių meno kolektyvų vadovų pasiaukojimas šioje šventėje subrendo į gražiausią meilės savo profesijai pamoką.
Vilnius dažnai gyvena savo ritmu, kartais iš aukšto žvelgdamas į provinciją ir garsiai dvejodamas, ar regionuose kultūra nemiršta. Tačiau šių metų šventėje Klaipėdos rajonas, kaip ir kitų regionų atstovai, tiesiog akivaizdžiai nustebino sostinę. Vilnius pamatė ne pilką, žemyn einančią provinciją, o neįtikėtinai gyvą, modernią, profesionalią ir stiprios ateities Lietuvą.
Mūsų 28 kolektyvai į sostinę atsivežė tokią energetiką, tokį aukštą meninį lygį, kad abejonių neliko – be regionų gyvybės sostinės scenos būtų pilkesnės ir bebalsės. Kultūros kokybę lemia ne pastatų dydis ar investicijos Vilniaus centre., ne vienadienės akcijos ar komerciniai performansai. Ją lemia širdys, kurias moksleiviai iš Gargždų, Priekulės, Veiviržėnų, Dovilų, Vėžaičių, Dituvos įdėjo į kiekvieną natą, į kiekvieną šokių žingsnį.
Kai Dainų dienos finale 10 000 balsų susiliejo į vieną, tapo akivaizdu: mūsų tradicijos yra visiškai saugios. Jos gyvos tol, kol mūsų vaikai geba taip nuoširdžiai šypsotis net pro lietaus lašus.
Ir dar. Labai svarbu, kad Moksleivių dainų šventėje išaugo vaikų kūrybinė drąsa. Tai mačiau savo akimis Vilniaus arenoje stebėdama Šokių vakarą. Galimybė pasirodyti tūkstantinėms žiūrovų auditorijoms profesionaliose scenose suteikia neįkainojamo pasitikėjimo savimi visam likusiam gyvenimui.
Red. pastaba. „Bangos“ laikraščio feisbuko paskyroje APIE Lietuvos moksleivių dainų šventę paskelbėme 70 įrašų, kurie sulaukė dešimtis tūkstančių patiktukų. Dėl šios šventės ir mūsų vaikų entuziazmo buvo verta darbuotis net laisvadieniais.