Autoportretas – savęs suvokimo ir reprezentavimo erdvė
Iš kairės – parodos organizatorės: LDS „Klaipėdos galerijos“ vadovė Violeta Jusionienė ir dailininkė Danutė Žalnieriūtė.
Lietuvos dailininkų sąjungos „Klaipėdos galerijos“ filiale, mados ir verslo centre „Herkaus galerija“, II a. (Herkaus Manto g. 22, Klaipėda) šiuo metu pristatomas LDS Klaipėdos skyriaus organizuotas meninis projektas-paroda „Autoportretai“. Ekspoziciją sudaro dvidešimt dviejų dailininkų – Juozo Vosyliaus, Augustino Virgilijaus Burbos, Virginijaus Viningo, Dalios Čistovaitės, Anatolijaus Klemencovo, Aurimo Eidukaičio, Agnės Matulionytės, Danutės Žalnieriūtės, Daivos Ložytės, Gintauto Jonkaus, Evaldo Bernoto, Simo Žaltausko, Romo Klimavičiaus, Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės, Gražinos Eimanavičiūtės, Laimos Gedvilaitės-Sakalauskienės, Daniaus Drulio, Danieliaus Rusio, Broniaus Gražio, Danutės Gražienės, Jolantos Galdikaitės ir Virginijos Degenienės – kūriniai. Galerijos darbo laikas – pirmadieniais–penktadieniais nuo 10 iki 19 val., šeštadieniais – nuo 10 iki 17 val. Klaipėdoje ši paroda veiks iki lapkričio 2 d.
Autoportretas, išsikristalizavęs iš portreto žanro, Lietuvoje intensyviau vystytis pradėjo XIX a. pabaigoje. Be abejonės, pirmuosiuose tokio žanro kūriniuose, kaip ir portretuose, menininkas visas savo pastangas sutelkdavo prie išorinio portretuojamojo (taigi, savo) panašumo išgavimo. Tačiau ilgainiui autoportreto kūrėjai pradėjo kelti sau sudėtingesnius uždavinius. Vaizdinėmis priemonėmis siekė atskleisti savo būsenas, pojūčius, charakterius, emocijas ir pan. Tuo tikslu jų atvaizdai atsidurdavo istoriniuose siužetuose, bataliniuose ar buitiniuose paveiksluose. Vėliau, kai menininkai atvėrė žiūrovui savo asmenines erdves, prisileisdami jį kaip niekad arti, jie pradėjo vaizduoti save gyvenamojoje aplinkoje, privačių įvykių fone. Šiuosyk siekdami ne tik iškalbingos aplinkos efekto, kuri padėtų geriau atskleisti portretuojamojo vidų, bet ir psichologinių būsenų, momentinių emocijų ir nuotaikų įtaigumo. Tokios priemonės padėjo jiems dar labiau išryškinti tipažus, sodrių spalvų potėpiais nužymėti sunkiai žodžiu įvardijamus charakterius. Kartais tokie portretai tapdavo šaržais, karikatūromis, kartais groteskiškais savęs suvokimo modeliais. Tačiau bet kuriuo atveju šie kūriniai leido susipažinti su menininkų asmeninėmis istorijomis, nuspėti socialinį statusą, atpažinti būdingiausius charakterio bruožus ir pan. Iš jų jau buvo galima spręsti ir apie autoriaus kūrybos ypatumus, santykį su kūryba ir menu. Galiausiai čia apsinuogindavo kuriančiojo požiūris į žmogų, sociumą, epochos aktualijas.
Lietuvoje nuoseklų autoportreto vystymąsi stipriai pristabdė socrealizmas, įsigalėjęs kartu su socialistine santvarka ir ilgiems dešimtmečiams suvaržęs Lietuvos meną. Tačiau vėlyvuoju sovietmečiu ir dar vėliau – atgavus Nepriklausomybę, situacija ženkliai pasikeitė. Tuo metu stebimas laipsniškas menininkų savarankiškėjimas ir aktyvios individualaus meninio stiliaus paieškos. Šiandieninių lietuvių menininkų autoportretai, kaip ir kita žanrinė kūryba, jau yra išlaisvėjusi ne tik nuo klasikinio portreto ir autoportreto kūrimo bei vaizdavimo normų, bet ir tapusi gana populiariu žanru, suteikiančiu menininkui itin palankias savianalizės ir saviraiškos galimybes. Autoportretas šiandien – ir asmeninio santykio su aplinkiniu pasauliu reflektavimo laukas. Todėl neišvengiamai daugiau dėmesio skiriama vidinių nuostatų, išgyvenimų, asmeninio santykio su pasauliu atskleidimui ir žymiai mažiau – išoriniam portretuojamojo panašumui, kaip identifikavimo priemonei, sukurti.
Nūdienos menininkų autoportretai
Skirtingų idėjų, inspiracijų šaltinių vedami, klaipėdiečiai ir kituose Lietuvos miestuose gyvenantys dailininkai parodoje „Autoportretai“ pristato skirtingomis technikomis (grafikos, skulptūros, keramikos, tapybos ir kt.) pastaraisiais metais sukurtus kūrinius. Juose – savotiška akistata su pačiu savimi. Čia jie save vaizduoja taip, kaip mato, suvokia, jaučia santykyje su išoriniu pasauliu, aktualiais reiškiniais ir, žinoma, kitais žmonėmis. Jų kūriniams naudojamos medžiagos kaip ir raiškos būdai – pačios įvairiausios. Parodoje – aliejumi, akriliniais dažais tapytos drobės, objektai iš molio ir kt. medžiagų, kamerinės medžio skulptūros, sodrių atspaudų išmarginti ilgi popieriaus lakštai ir kt. Raiška – nuo klasikinės tapybos, grafikos iki naujausiomis skaitmeninėmis technologijomis atliktų konceptualių kūrinių. Tai – savotiškas atsigręžimas ne tik į save, kaip asmenybę, bet ir proga originaliai pristatyti savo kūrybinį stilių, paliudijant keliagubą menininko vaidmenį kūrinyje. Jis čia – modelis-personažas, paranki priemonė kūrybai ir kartu – interpretatorius, kūrėjas, kuris apsprendžia galutinį rezultatą.
Apžvelgiant parodoje eksponuojamus darbus be didesnių pastangų identifikuojami autorių kūrybiniai stiliai, atpažįstama kiekvieno individuali raiška. Staigmenų ar netikėtumų čia aptikti būtų sunku. Tačiau ir reprezentuodami savo kūrėją, liudydami jo braižą, dauguma šių kūrinių pasipildo dar vienu emociniu-prasminiu sluoksniu, kuris tiesiogiai susijęs su autoriumi. Čia išryškėja pačių menininkų vidinės nuostatos, jų humoro jausmas, savęs ir savo kūrybos įsivertinimo laipsnis. Kartais tas požiūris – karikatūriškas, kartais jautrus ir svajingas, o kartais – prisikaupęs sarkazmo ar net abejonių. Vienų menininkų pasauliai atrodo nepagrįstai hiperbolizuoti, kitų – deformuoti, dar kitų – gana realistiški ir mažiau iškalbingi. Kaip bebūtų, visi jie reprezentuoja šiandien kuriančius dailininkus, aktualų meno istorijos tarpsnį, apimantį daugialypę menininkų kūrybą, kuri brandinama ir vystoma būtent dabar.
Autoportretas – ideali priemonė pristatyti save. Tokį, kokį save jauti, matai, pažįsti. Kokį save suvoki ir nori, kad tave pažintų aplinkiniai. Meninėmis raiškos priemonėmis kalbant atvirai, nesibaiminant pasakyti per daug, tikint savo kūrybos ir asmens tiesa. Kiekvienąkart paliekant žiūrovui masalą – užkoduotą žinutę ir kažkur netoliese klaidžiojantį kodą. Kad sluoksnis po sluoksnio jis galėtų išlukštenti autoriaus idėjos klodus.
Danguolė RUŠKIENĖ
Autorės nuotr.
