Istorija stoja į Gargždų pusę

Pamąstymai Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse

Praėjęs dvidešimtasis amžius tikriausiai buvo geriausias Gargždų miesto istorijos amžius. Paradoksalu, bet Gargždams šis amžius buvo geresnis negu gargždiškiams. Pastarieji turėjo iškęsti du pasaulinius karus, ir daugybės žmonių gyvenimą bei viltis sudaužiusią Sovietų Sąjungos okupaciją. Nepaisant ankstesniais amžiais neregėtų išbandymų, Gargždų miestas kaip niekada sustiprėjo ir šiandien vis labiau įtvirtina savo puikią reputaciją Lietuvoje.

Vokiečių filosofas Georgas Hegelis sakė, kad istoriją valdo „gudrusis protas“. Žmonės niekada iki galo nesupranta, ką jie daro. Daugybė gargždiškių gali pasakyti, kad XX a. buvo tragiškas jų šeimai ir artimiesiems. Tačiau „gudrusis istorijos“ protas padarė netikėtą dalyką – per žmonių vargus išaugo šaunus miestas. Kai Stalinas 1945 metų Potsdamo konferencijoje paprašė Karaliaučiaus ir Klaipėdos, gargždiškiai gyveno tos dienos rūpesčiais ir net nepagalvojo, kaip koks nors prašymas gali pakeisti jų miesto likimą. Niekas net nesapnavo, kad Gargždai gali tapti Klaipėdos rajono centru. Gudrusis istorijos protas elgėsi žiauriai. Pirmiausiai sunaikino Gargždų žydus, paskui daugybę žmonių ištrėmė į Sibirą, privertė kęsti sovietinius nepriteklius ir pažeminimus, tačiau už tų vargų ir kančių stovėjo vienas didelis laimėtojas – Gargždų miestas. Šis miestas tapo sparčiausiai išaugusiu Lietuvos rajono centru. Gargždai šiandien gali lenktyniauti ne tik su mieliausia konkurente Kretinga, bet ir kibti į atlapus tokiems garsiems tarpukario Lietuvos miestams kaip Biržai, Vilkaviškis ir net Tauragė. Panašu, kad būdama negailestinga žmonėms, Istorija nutarė parodyti savo didelę malonę Gargždams. Šio miesto gyventojai kaip niekas kitas po metų gali džiaugtis Lietuvos nepriklausomos valstybės šimtmečiu. Visa Lietuva šiandien atrodo stipriai pavargusi ir net neturinti jėgų švęsti. Tačiau tai netinka Gargždams. Miestas nuo 1918 m. vasario 16 iki 2018 m. vasario 16 žengė milžino žingsnį. Jeigu kas nors sako, kad šiais laikais nebūna stebuklų, tegul pažiūri į Gargždus.

Lietuva šiandien turi didesnių problemų negu Gargždai. Tačiau, kadangi mes esame vienas kūnas, Lietuvos ligos būtinai virsta Gargždų ligomis. Pagrindine Lietuvos problema šiandien yra tautos bendrumo suvokimo nykimas. Tauta niekada visais atžvilgiais nebuvo ir nebus vieninga. Tačiau žmonės privalo turėti ir saugoti tautos vienybės idėją. Per paskutinius kelis dešimtmečius mes pavojingai pakeitėme nepriklausomybės supratimą. Smetonos Lietuvoje daugiausia buvo kalbama apie nepriklausomą tautą ir valstybę, o šiandien labiausiai rūpinamasi individo nepriklausomybe. Geriausia būtų, kad nepriklausoma tauta virstų laisvų piliečių tauta. Tačiau tai tik idealas. Tarpukario metais buvo persistengta su nesibaigiančiomis kalbomis apie tautos nepriklausomybę, mažai rūpinantis savo varguose paskendusiais žmonėmis, šiandien puolama į kitą kraštutinumą – kalbama tik apie individo laisvę ir nebematoma tautos. Artėjantis nepriklausomybės šimtmetis palieka labai keistą įspūdį. Vilniaus valdininkai savo nevykusiomis šimtmečio programomis tarytum atsiprašinėja „Atleiskit, ištiko nemalonumas, mūsų nepriklausomai tautinei valstybei sukanka šimtas metų“. Ardydami sovietinį komunizmą lietuviai taip įsikarščiavo, kad, atrodo, gali suardyti bet kokius bendruomeniškumo pamatus. Daugybė mūsų valstybės piliečių šiandien pradėjo galvoti apie nepriklausomybę nuo Lietuvos. Ponia Istorija ir vėl siūlo nemalonų paradoksą. 1918 metais lietuviai kovojo už savo nepriklausomybę, o tų kovų dalyvių proanūkiams labiau patinka laisvė nuo Lietuvos. Lietuvių pasitraukimui iš Lietuvos apibūdinti šiandien jau netinka „emigracijos“ terminas. Tai kažkas kita. Nepasitikėjimas Lietuvos valstybe, nenoras aukotis vardan bendrojo gėrio ir nusivylimas. Praėjus šimtui metų nuo nepriklausomybės paskelbimo, reikia iš naujo užduoti jau, atrodytų, praeityje likusius Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus klausimus: „Ką reiškia būti lietuviu?“, „Kodėl mes vis dar esame kartu?“, „Kodėl verta likti lietuviu?“. Jokia pasaulio valstybė negali išlikti be piliečių lojalumo, meilės, ištikimybės, pasiaukojimo ir drąsos. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentai šalia specialybės dalykų šiandien labiausiai mokosi užsienio kalbas. Ir ne tik tam, kad geriau gydytų savo tėvynainius, bet kad išvyktų iš Lietuvos. Kalti ne studentai, nes tam pritaria jų tėvai ir giminės. Vis labiau tampa aišku, kad būti savo valstybę sukūrusia tauta yra daug sudėtingesnis uždavinys, negu Sąjūdžio mitingai.

Gargždai visada garsėjo gerais mokytojais. Bent jau man taip atrodė, nes pats tai patyriau. Myliu „Bangos“ futbolo komandą, tačiau ne jai pirmiausiai statome paminklus. Gargždiškiai savo sielose pirmiausiai stato paminklus savo mokytojams. Dabartinių Lietuvos dramatiškų permainų akivaizdoje labiausiai reikia saugoti mokytojus, nes tik taip išsaugosime paskutinius visuomeninius autoritetus šalia dvasiškių. Prisimindamas savo Gargždų antrosios vidurinės mokyklos mokytojus, artėjančios Vasario 16-osios proga norėčiau užduoti Vilniuje šiandien neužduodamą klausimą – „Kokie dvasiniai veiksniai valdo mūsų gyvenimą?“ Žinau, kas atsitinka uždavus šį klausimą. Mes negalime rasti atsakymo į jį, nes nebeturime mus vienijančių atskaitos taškų. Tai pavojinga situacija. Mes šiandien jau ne tik negalime išspręsti problemų, bet ir nesutariame, kas yra problema. Kai studentams dėstau Hegelio filosofiją, būtinai reikia paaiškinti „dvasios“ sąvoką. Tai nesunku padaryti. Užtenka apsidairyti aplinkui, kad pamatytume, jog stalas nėra vien tik daiktas, bet paliestas žmogaus dvasios. Žmogaus dvasią galima pažinti iš to, ką ji sukuria, kokiais objektais save paverčia. Todėl ir klausimas „Kokie dvasiniai veiksniai valdo mūsų gyvenimą?“ nėra toks kvailas, kaip iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti. Žmonės turi rūpintis ne tik savo kūno sveikata. Tam tikri gyvenimo būdai kenkia žmogaus dvasiai, o tam tikrus gargždiškiai saugo šimtmečiais. Vaikus galima pripratinti prie tokio žmogaus ir pasaulio supratimo, jog tai bus pats tikriausias jų dvasios niokojimas. Žmogus negali oriai gyventi pasaulyje, kur viskas hipotetiška ir nėra tvirtų atskaitos taškų. Didžiausia klaida manyti, kad visos žmogaus problemos yra techninės problemos, išsprendžiamos pinigais, investicijomis, vadyba, administracija ir ekonomika. Tai reikalingi ir būtini dalykai. Tačiau žmogus yra daug sudėtingesnė būtybė. Mylinčios mamos ar pašaukimą turinčio mokytojo negali atstoti tūkstantis vadybininkų. Tokia yra žmogaus dvasia. Linkiu, kad turėdami gražų miestą, matytume ne tik namus ir šaligatvius. Gargždai stiprūs savo žmonėmis.

Prof. Alvydas JOKUBAITIS

Gargždų miesto garbės pilietis