Susitiksime pavasarį
Rudenėjančioje Palangoje saulėtą sekmadienį minia plaukė garsiuoju Jono Basanavičiaus bulvaru. Keista, tiek trypiamas tebėra gražus, neišdaužytomis plytelėmis. (Jį įrengusiems hidrostatybininkams tai pakutena savimeilę). Tik neleiskite sau žvilgtelėti į šalį, kur nežinia kam priklausančios erdvės su iškilnotomis plytelėmis, duobėmis – velnias koją nusilaužtų. Sovietmečio priminimas būsimoms kartoms.
Slinko dvi srovės: pirmyn – atgal. Žmonės ėjo ramiai, išsiblaškę, nieko nematydami aplinkui ar tik į save susikoncentravę. Ir aš – tos minios dalis. Neabejoju, kad šalia buvo kitų miestų ir miestelių gyventojai – palangiškiai išmynę savo takus. Išvydęs tokią minią garbaus amžiaus kaimo gyventojas mestelėtų: „Nebeturi žmonės darbo.“
„Keista: nieko nėra, bet visi eina“, – išgirdau žodžius. Nejaugi mes einame į… niekur?
Einame prie Palangos tilto pažvelgti į saulės nutviekstas jūros bangas, kurios tą kartą buvo apsnūdusios, ramybe dvelkiančios, šiukšlių į krantą nemetančios. Ir atsisveikinti iki kitų metų šiltojo sezono. Juk ir skelbimai ant tvorų J. Basanavičiaus bulvare viltingai skelbia: „Susitiksime pavasarį“. Susitiksime? Tikriausiai – jeigu išgyvensime žiemą. Iš Gargždų kilusi Raselė išėjo šio rudens viduryje, spalvingiems lapams nuklojus taką į amžinybę. Susigrūmusi su mirtina liga, ji išplėšė kelerius gyvenimo metus. Viešai kalbėdama apie ligą ji įžiebė viltį likimo broliams ir sesėms.
Vieniems nuostabu, kad gyvename keturių metų laikų šalyje, o kiti ilgisi amžinos vasaros. Tad pardavę savo turtą iškeliauja gyventi ten arba kaip paukščiai išskrenda bent žiemoti. Jeigu ir pavyktų sukurti gerovės valstybę, tikiu, kad anie ten vis tiek pasiliktų. Gyventų ramiai, nesukdami sau galvos, kokia politinė jėga (jau po metų) užims Seimą. O juk politinė erzelynė prasidėjusi. Rinkimai dar tolokai, bet jau ruošiamasi, ieškoma kandidatų.
Atgarsiai pasiekė ir „Bangos“ redakciją. „Ir ko ji veržiasi: išsipusčiusi, priklijuotom blakstienom, bet nesugebanti mąstyti… Mums susirinkime neleidžia pasakyti žodžio. Tegul ji registruojasi darbo biržoje, būna namų šeimininkė – kaip ji pralaimėjo paskutiniuosiuose rinkimuose“, – išklojusi savo nuomonę „Bangai“ skaitytoja lengviau atsikvėpė. Reikia mokėti išklausyti.
Tai gal rinkimai kai kuriems politikams reiškia ėjimą į niekur?
Bet argi neteisi „Bangos“ skaitytoja: ir ko ten veržtis, murdytis politiniame purvyne? Juk net mokslininkai, padorūs žmonės sumalami į miltus, tampa „raupsuotaisiais“, kai atsisako primestų politinių žaidimų taisyklių. O gabus verslininkas pasiklysta politiniuose labirintuose. Kiekvienas turėtų dirbti tai, ką geriausiai išmano ir sugeba.
Spalvotų lapų klojamoje Palangoje prie žuvies kiosko, kur prekiauja Birutė, – tuščia. O juk neseniai „Bangos“ skaitytojai stebėjosi, kiek smalsuolių sulaukdavo ši pardavėja, pagimdžiusi nesantuokinę dukrą nuo ekstremaliais poelgiais išgarsėjusio Seimo nario, deklaravusio šeimos vertybes, gerai pažįstamo rajono gyventojams. Televizijos laidose liejančios nuoskaudas vienišos mamytės žvaigždė įsižiebė Lietuvos padangėje. Tik politikui politinių dividendų šis „ekstremalumas“ nepridėjo. Atvirkščiai – net ištikimos gerbėjos piktinosi jo elgesiu. Visgi kai kas iki šiol prisimena jo proginius sveikinimus, gėles, kurių nebesulaukia.
Taigi ramybė gamtoje, bet ne visuomenėje, politikoje. Artėjame į tamsųjį laikotarpį – ilgėsimės šviesos. Netrukus uždegsime žvakutes ant mums brangių žmonių kapų. Tik nepersistenkime – išėjusiems jų nereikia. Verčiau prisidėkime prie vargstančiųjų gyvenimo palengvinimo – dalyvaukime „Maisto banko“ akcijoje – nupirkime ilgai negendančių maisto produktų skurstantiesiems. Išsikepkime pyragą ir dalindamiesi su bendraminčiais aukokime, kad smagiau būtų likimo nuskriaustiesiems. Tegul tirpsta mūsų abejingumas.
