• 19 rugsėjo, 2021
|

Agluonėnų etnografinėje sodyboje prisiminta senoji medinė architektūra

Agluonėnų etnografinės sodybos kieme – dr. R. Bertašiūtė, K. Skirbutas, G. Rudaitytė, V. Vaičekauskienė.

Renginiu apie stogdengystės raidą praėjusį penktadienį Agluonėnų etnografinėje sodyboje prasidėjo Europos kultūros paveldo dienų ciklas rajone. Vienoje gražiausių Mažosios Lietuvos medinės architektūros Vakarų Lietuvoje lietuvininko laukininko sodyboje buvo aptarta stogdengystės raida ir reikšmė dabarčiai. Meistrai stogdengiai senoviniais įrenginiais demonstravo, kaip praeityje buvo gaminamos skiedros, nendrėmis klojo stogą – istorija besidomintieji galėjo palyginti su šiuolaikinėmis technologijomis. Simboliška, kad renginys vyko Agluonėnuose jubiliejiniais metais.

Prioritetas – besikeičianti bendruomenė

Pasak Gargždų krašto muziejaus filialo Agluonėnų etnografinės sodybos vadovės Giedrės Rudaitytės, laimėtas Lietuvos kultūros tarybos projektas „Stogdengystės Mažojoje Lietuvoje raida ir reikšmė šiandien“ pagal programą „Tolygi kultūrinė raida. Klaipėdos apskrities prioritetas – besikeičianti kūrybiška bendruomenė“. „Ši programa paskatino suvienyti agluonėniškių jėgas, gebėjimus, pademonstruoti visuomenei tai, kas turi išliekamąją vertę“, – dėstė vadovė.

Projektas pavyko, nes bendruomenės žmonės noriai įsijungė – atskleidė dalelę šio istorinio regiono buities gyvenimo.

Simboliška, kad istorinei temai skirtas renginys vyko jubiliejiniais metais: sukako 480 metų nuo to laiko, kai Agluonėnai paminėti Klaipėdos valsčiaus gyventojų mokesčių mokėtojų H. Šurkus kūrė meninę instaliaciją – lietuvininkės su Kantvainų malūnu simbolį.knygoje.

Praėjusį penktadienį renginio dalyvius, atvykusius į etnografinę sodybą, pasveikino Agluonėnų seniūnijos seniūnė Laima Tučienė, kuri akcentavo, jog labai svarbu istorinę atmintį perduoti iš kartos į kartą. Rajono Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Šunokas atkreipė dėmesį, kad šiuo renginiu prasidėjo Europos kultūros dienų ciklas Klaipėdos rajone.

Meistrai sugrąžino į praeitį

Susirinkusiesiems buvo įdomu ne tik sužinoti apie stogdengystės raidą Mažojoje Lietuvoje, palyginti ją su kitais šalies regionais, bet ir stebėti čia pat, etnografinės sodybos kieme, senąjį amatą demonstruojančius meistrus.

Pasak G. Rudaitytės, Jonas Čepas – Agluonėnų kultūros formuotojas, nors ir išsikraustė į uostamiestį, bet jo šaknys likusios čia. Anuomet kolūkyje dirbęs landšaftininku jis daug prisidėjo rengiant šią etnografinę sodybą. Pasimokęs pas senuosius meistrus, pastatus apdengė nendrėmis.

Penktadienį jis vėl prisiminė tradicinę stogdengystę: senovine metodika ir įrankiais tai demonstravo renginio dalyviams. Agluonėniškis Kęstutis Skirbutas, Olandijoje nendrėmis dengiantis stogus, parodė, kuo skiriasi šiuolaikiniai įrankiai, technologijos, medžiagos. „Tai irgi rankų darbas, tik dabar turime galimybę tai atlikti greičiau“, – dėstė stogdengys K. Skirbutas.

Renginyje dalyvavęs muziejininkas Gintas Čekauskas iš Lekėčių, Šakių rajono, atsivežė XIX amžiuje naudotą skiedrų pjovimo mašiną. Įdomu buvo stebėti, kaip rankomis sukant archajišką įrenginį lėkė skiedros. Senovėje dažniausiai jas pjovė iš vandenyje raugintos drebulės medienos.

Muziejui dovanota savadarbio auksarankio sumeistrauta skiedrų gamybos mašina, parsivežta iš Švėkšnos, kuria J. Čepas skiedras pjovė žymiai greičiau. „Ne tik ją, bet ir kitų senovinių įrenginių jis padovanojo mūsų muziejui“, – atskleidė G. Rudaitytė.

Sulig kiekviena karta – naujovės

Renginyje dalyvavusi archeologė, paveldosaugos specialistė dr. Rasa Bertašiūtė akcentavo, kaip per šimtmečius pasikeitė architektūra – mūsų namai. „Sulig kiekviena karta keičiasi gyvenamųjų namų stogai“, – akcentavo ji. Savo paskaitoje iš modernaus pasaulio ji nukėlė į J. Čepas ir G. Čekauskas prisiminė senąjį amatą: rankomis pjovė skiedras, rodė, kaip nendrėmis ir skiedromis senovėje dengė stogą.medinę, šiaudais, skiedromis, gontais dengtą Lietuvą, ir nendriniais stogais, čerpiniais stogais besipuikavusią Mažąją Lietuvą.

Anot jos, vietiniai resursai, gyvenimo būdas apsprendė keturių regionų bei Mažosios Lietuvos, dabar istorinio regiono, architektūrą, tradicijas – tai priklausė nuo vietos ir aplinkos. Net gyvenamųjų namų pavadinimai skyrėsi: stuba, gryčia, pirkia, troba… O tai reiškė naują formą, skirtingas statybos technologijas. O kokia stogo dangų įvairovė: nendrinės, šiaudinės, medinės – skiedrų ir gontų, keraminės – čerpės… XIX amžiuje vienokie stogai, XX amžiuje – kitokie. Tai lėmė technologijos, medžiagų resursai. „Anuomet architektūra – tai patogumas, tvirtumas, žmogui buvo svarbu, kas praktiška ir naudinga, o dabar tenkinamasi pigumu, – palygino dr. R. Bertašiūtė. – Tradicinė architektūra nėra vienoda, kiekvienas meistras turėjo savo metodų.“ Senųjų stogų detalės labai apgalvotos. Jų daug – tai rodo meistrų kūrybiškumą.

Šiaudiniai stogai susiliejo su gamta

Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos architektūra panaši. Šių regionų kultūrai įtakos turėjo Vakarų šalys, o Aukštaitijai – Rytų. Žemaitijoje pastatų keturšlaičiai stogai užėmė daug pastato. Tai nulėmė klimatas: kad pastato neperlytų, reikėjo plačių pastogių – ne dėl grožio buvo daroma, bet siekiant apsaugoti statinį. „Tokių pastatų vienodais stogais buvo Veiviržėnų, Gargždų, Agluonėnų apylinkėse. O Suvalkija – dvišlaičių stogų regionas“, – teigė paveldo specialistė.

Aukštaitijoje šiaudais dengti stogai susiliejo su gamta – žemiška tradicinė architektūra. Anot paskaitininkės, sunku atskirti, kur namai, kur gamta.

Buvo skiriama dėmesio stogo apdailai: vėjalentės, išgražintos ornamentais, lėkiai regionuose buvo drožinėjami skirtingais motyvais, antai Žemaitijoje vyravo žirgeliai.

Tarpukario Lietuvoje plačiai paplito skiedros, nes atsiradus lentpjūvėms jos atpigo. Klaipėdos krašte skiedrinių stogų nebuvo daug, nes čia gausu nendrių, molio (gamino čerpes). Buvo gaminamos ir betoninės čerpės.

Apie tradicinės stogdengystės reikšmę ir stogdengystę šiandien pasakojo Klaipėdos valstybinės kolegijos statybos inžinerijos lektorės Vilma Vaičekauskienė ir Gražina Beniušienė.

Tuo metu, kai renginio dalyviai klausėsi paskaitų apie stogdengystę, stebėjo archajišką šių medžiagų gamybą, agluonėniškis menininkas, mokytojas Henrikas Šurkus iš nendrių ir skiedrų meistravo meninę instaliaciją. „Improvizuoju iš medžiagų, kuriomis kadaise buvo dengiami stogai ne tik Mažojoje Lietuvoje, – kalbėjo agluonėniškis. – Ši meninė instaliacija – lietuvininkė su Kantvainų malūnu – bus etnografinės sodybos kiemo akcentas“, – atskleidė H. Šurkus.

Virginija LAPIENĖ

A. VALAIČIO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių