Apie dirgėlizmą

Raktinis žodis rašytojo Petro Dirgėlos (1947–2015) kūrybai suprasti yra Karalystė. Praėjus metams po žymaus prozininko, Nacionalinės premijos laureato (2003) mirties pasirodė turininga pokalbių knyga „Apie karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilnius Bartninkas“. Šįkart norisi pasidalinti mintimis ne tik apie rašytojo aktualizuotą Karalystės koncepciją, bet ir apie savitą pasaulėvaizdį, tvirtą piliečio poziciją bei originalią raišką meniniu žodžiu – apie dirgėlizmą (minėtoje knygoje taip vadina savo kūrybos metodą).

P. Dirgėla daugiau kaip 30 metų rašė istorinę literatūrą ir publikavo per 20 knygų, iš jų – du didelius epų ciklus – Baltijos epą (romanai „Kūlgrinda“, „Anciliaus ežeras“, dvitomė „Joldijos jūra“) ir „Karalystės“ epą (4 tomai sudaryti iš 14 dalių). Tai vienintelis toks savaimingas ir nuoseklus istorinės prozos rašytojas lietuvių literatūroje. Kritikas Valentinas Sventickas vadina jį valstybės vyru, prilygstančiu Simonui Daukantui. Lietuviai jaučia nuoskaudą, kad neturi savo nacionalinio epo. Epui būdinga kolektyvinė, legendinė dimensija, sakralumas, įtvirtinant didingą tautos praeitį. P. Dirgėla iš dalies kompensavo šį trūkumą ir sukūrė savitą monumentalų epinį pasakojimą – šiuolaikinį, naujovišką, netikėtą. Užsiangažavimas epui leidžia matyti savo valstybės perspektyvą ilgoje istorinėje distancijoje nuo priešistorinių laikų iki dabarties. Iš kur atsiradome, kaip brendome, kas esame, kur einame – šie klausimai grindžia visą P. Dirgėlos kūrybą ir ją vainikuojantį opusą „Karalystė. Žemės keleivių epas“. Tai didingas statinys, vienintelis XXI a. lietuvių romanas, kuriame taip aistringai sprendžiamos valstybingumo lygtys nuo XIII a. Mindaugo karalystės iki šių dienų. Pats sakosi nesiekęs kompensuoti nesamą nacionalinį epą, todėl pavadinęs jį „žemės keleivių“, t. y. mūsų visų. Karalystė – tai ir aukščiausias valstybingumo statusas, ir metafizinė idėja, ir istorijos pamoka, ir Biblinis planas, ir geopolitinė kategorija. Varžybos dėl sosto įpėdinio sudaro detektyvinę intrigos ašį. Romanų ciklas gimė autoriui autentiškai savo akimis matant didžiules permainas – Rytų Europos aksomines revoliucijas ir analizuojant įvykius, ieškant jų sąsajų su visame pasaulyje vykstančiais procesais (kontekstai – Rytų Europa, Sibiras, JAV, Skandinavija). Romanisto nuomone, pervartos laikas – puikiai organizuotas ėmimas ekonominės valdžios, kuri stipresnė už politinę („uraganas vyksta logiškai“). Epas pasakoja, kaip ėjusios į laisvę, posovietinės tautos atėjo į turgų ir į naujas priklausomybes. Romane analizuojami įvairūs priklausomybės ryšiai (finansų, rinkų, šeimų, klanų, dinastijų), o tų interesų šaknys slypi dar XV a.

P. Dirgėla jau „Kūlgrindoje“ (1985) ėmėsi Lietuvos praeities studijų, nes sovietiniais laikais buvo svarbu teigti, jog Lietuvos valstybė niekada nebuvo prarasta, tik ne kartą okupuota. O rimtas istorinis interesas atsirado dar gerokai anksčiau, nuo pirmos apysakos „Šventosios uostas“ (1971), kai ir gimė viena iš svarbiausių problemų – kodėl Lietuva netapo jūrine valstybe.

Milžinišką „Karalystės“ epo užmojį ir sudėtingą struktūrą perpratau ne iš karto. Nušvitimas plykstelėjo staiga, kai parodė savo pieštą LAIVO modelį, atitinkantį mitinį pasaulio medį ir jūrinės valstybės idėją. Žvelgdama į piešinį suvokiau šio titaniško veikalo universalumą. Piešinyje susikerta dvi koordinačių ašys (vertikalioji žymi laiką – įvairias Baltijos jūros stadijas per 10 000 metų, horizontalioji – objektus ir įvykius erdvėje); Laivo dugnas remiasi į Ledynmečio ežerą, herojai tuneliais, slaptais takais gali prasiskverbti 5000 metų žemyn/gilyn ir atranda ten senovės klodus; Laivo triume – kita Karalystė, o denyje – Katedra, varpinė, aplink – gimtieji Dievažėnai, naftos terminalas, akla geležinkelio atšaka, įvairios akcinės bendrovės – santvarkos mainymosi dabartis. Piešinys yra „Vilties pilnųjų“ tomo 393 psl. ir gali skaitytojui tapti patikimu kompasu į epo „džiungles“.

Nebus perdėta pasakyti, kad Klaipėdos regionas turi savo kraštą išgarsinusį, į jo praeities gelmes panirusį ir jūrinės koncepcijos apmąstymui atsidavusį rašytoją. Jūros artumas anksti suorientavo interesų kryptis. Romanai gavo antraštes pagal geografų duotus jūros stadijų vardus (Ledyninis ežeras, Anciliaus ežeras, Joldija, Litorina). Tėvų kieme Endriejave galbūt tyvuliavo Baltijos pirmtakė, ir Kapstato ežeras pašonėje tikriausiai yra priešistorinės jūros liekana. Nors dabar jūra atsitraukusi per keliasdešimt kilometrų, ledynų sąnašos formavo kraštovaizdį, ir tai kaitino vaizduotę. Anot istoriko Alfredo Bumblausko, jūros valstybe galima vadinti tą, kuri pagal jūros dimensiją formuoja savo politiką. P. Dirgėla ir bando pasiaiškinti, kodėl gyvendami taip arti jūros lietuviai jos tarsi nematė, nesiilgėjo, save laikė žemdirbių tauta. „Kūlgrindos“ veikėjas Stanislovas Būga XV a. kovoja už jūros reikšmę valstybei, bet finale nuskęsta, nes nemoka plaukti. Metafora esminė. Deja, ne veidu į jūrą, o nugara į ledynus lietuviai stovėjo, buvo įsitikinęs P. Dirgėla, nes įsikūrė čia tirpstant ledynams, o priešai ateidavo daugiausia iš rytų ir reikėdavo juos atlaikyti. Jūros-pelkės-kūlgrindos metaforas galima aiškinti kaip neįgyvendintos produktyvesnės užsienio politikos šansą, nes kūlgrinda siejama su konservatyvumu, pasitraukimu į slaptavietę, o jūra – su novatoriškumu, kelionėmis, pažinimu, atvirumu.

Kaip minėta, savo rašymo metodą vadino „dirgėlizmu“, atskirdamas ir nuo paprastojo, ir nuo magiškojo realizmo, norėdamas, kad skaitytojas pajaustų originalaus mąstymo suformuotą mitologinę struktūrą, lietuviškos kalbėsenos išskirtinumą. Sakydavo, kad kiekvienam dera galvoti ne buitinėmis ar egoistinėmis, o didesnio masto kategorijomis, domėtis šalies istorija, žinoti apie valstybei tekusius išbandymus. Su romanų tekstu reikia dirbti, įtempti fantaziją ir intelektą. Būti pasirengus išgirsti nemalonių dalykų apie save kaip žemės keleivį, kaip tautą ir atskirą individą. P. Dirgėla mėgdavo pabrėžti – rašau ne apie jausmus, o apie reiškinius, esu rūstus. Jo nuomone, negalima eksploatuoti jausmų, kutenti emocinių stygų, kol skaitytojas apsiverks, o reikia paskatinti jį mąstyti. Gal todėl egzistuoja nuomonė, kad P. Dirgėlos romanus sunku skaityti ir suprasti. Iš tiesų rašytojas konstruoja savitą Lietuvos modelį, simboliniais, mitologiniais rūbais aprengdamas lyg ir kasdienos pasaulį. Taip sukuria savo reikšmių lauką, savo reikšmių sistemą. P. Dirgėla apeliavo į „blaiviąją“ tautos dalį, skatindamas kritiškai vertinti, ieškoti procesų dėsningumų. Tam tiko nemenkas abstrahavimo laipsnis. Kai vieno išsiųsta reikšmė yra kito atpažįstama, tik tada sistema funkcionuoja, vyksta susikalbėjimas. Nelengvai (at)pažįstamų dalykų romanuose nestinga, bet istorinis, bendruomeninis kūrinys ir negali būti lygiai paprastas kaip šeimyninis, meilės ar nuotykių. Čia dera mitologija ir politinė satyra, ekonominė analizė ir dienoraštis, groteskas ir poetinė proza. Tokios literatūrinių ieškojimų įvairovės nematyti nė viename kitame lietuvių prozos tekste. P. Dirgėla mėgo dialogą, ginčus, kurie skatindavo kūrybinę mintį ir jo taip vertintą saviugdą. Tai nuolatinis pažinimo plėtimas, imlumas informacijai, sąmonės budrumas kiekvieną akimirką, moralinių principų tvermė – tokios buvo pagrindinės sąvęs tobulinimo gairės ir asmenybės vientisumo prielaidos.

P. Dirgėla – dabarties metraštininkas, be paliovos fiksavęs detales, minčių blyksnius, stenografavęs viešus renginius – visada su savimi turėjo popieriaus, rašiklį ir nepaliaujamai dokumentavo aplinką. Net kasdieninės orų prognozės suguldavo į jo užrašus. Ir paradoksalu – kartu buvo m i t o kūrėjas. Anot profesoriaus, bičiulio Vytauto Martinkaus, tokia istorinė koncepcija yra postmoderni. Čia kaip mite egzistuoja sferinis pasaulis, nėra linijinio laiko, persidengia ir užsikloja vienas ant kito seni ir šiandienos įvykiai, viskas tarsi egzistuoja vienu metu. Ir staiga po vizionieriškų vaizdinių „Karalystės“ atomazga bloškia mus į kasdienybę. Mitologinė Litorinos jūra – lyg klajojantis ežeras – pakilo į dangų ir nuskrido į kitas tolumas, dingo laivas, užsivėrė pelkė. Kaip ir jauna Lietuvos valstybė – išskrido į naujas sąjungas ir aljansus. Karalius, dėl kurio grūmėsi priešingos jėgos, liko nereikalingas, nepašauktas, neatpažintas. Tai tik paprastas berniukas, jodinėjantis ant senelio lazdos.

P. Dirgėla yra sakęs apie visą savo istorinę prozą – kaip rašytojas pradedu darbą ten, kur baigia istorikas. Reikia susikaupimo tokį filosofuojančio kūrėjo tekstą skaityti – bet pasiryžusiems bus atlyginta!

Jūratė SPRINDYTĖ

Literatūrologė, literatūros kritikė