Apie kilograminius laikraščius ir kitus Anglijos stebuklus
Mėgstamiausia turistų vieta Londone – Tauerio tiltas.
Regis, kuo dar mus, lietuvius, gali nustebinti kelionė į Angliją. Ūkanotoji sala, kuri tūkstančiams tautiečių jau tapo gimtaisiais namais, daugelio turėtų būti išmaišyta skersai išilgai. Ir į kurią dabar braunasi ordos pabėgėlių iš viso svieto. Tokių pat kaip ir mes, geresnio gyvenimo ištroškusių žmonių. Ir ne veltui visi ten veržiasi – anglai, škotai ir velsiečiai tikrai turi kuo nustebinti atvykėlius.
Turistiniais autobusais nevažinėja
Panašu, jog organizuotas turizmas į Didžiąją Britaniją sparčiai nyksta. Niekas nebenori važinėti ten turistiniais autobusais, visi skraido pas saviškius lėktuvais. Anot kelionių agentūros vadybininko, tūlas tautietis vis vien ką nors turi Anglijoje: ten dirbančius vaikus, vyrus ar žmonas, draugus ar drauges. Tai kam ta turizmo agentūra. Ir nesvarbu, kad tas žmogelis, nuskridęs į Londoną, saviškio vedamas, geriausiu atveju pamatys tik Tauerio tvirtovę su įžymiuoju tiltu ar Londono simbolį – Didijį Beną. Jam gal visiškai užtenka tik tiek tos Anglijos. O kai nori gerokai daugiau, tenka apsišarvuoti kantrybe ir laukti, kol pakankamai prisipildys Jungtinės Karalystės link judantis turistinis autobusas. Žinoma, kas nors pasakys, o kam laukti, juk galima keliauti savarankiškai. Bet pasiruošti „namų darbus“, t. y. numatyti maršrutus, užsakyti bilietus ir viešbučius prieš kelionę ne visada yra laiko ar noro. Kita vertus, į tokį istorijos ir kultūros lobyną kaip Didžioji Britanija leistis su dviem profesionaliais gidais ir yra tikroji prabanga. Nors nuo ilgo sėdėjimo autobuse ima skaudėti tam tikrą vietą, o per dieną nueinant po 10 km vakare atima ir kojas, pažinti šią šalį tai yra išties vienas iš geriausių būdų.
Anglija ne Anglija
Jau pats šalies pavadinimas priverčia krapštyti pakaušį. Autobuse kilo ginčas, kaip teisingai vadinti šią šalį, kurią mes daug negalvodami vadiname Anglija. Tačiau Anglija – tik dalis Didžiosios Britanijos (DB) arba Jungtinės Karalystės (JK). Tad kaip, DB ar JK? Gidės kantriai išaiškina, kad tikras salos, į kurią vykstame, pavadinimas yra Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė (JK). Ogi Didžioji Britanija susideda iš Anglijos, Škotijos, Velso ir dar smulkesnių teritorijų, išsimėčiusių po visą pasaulį. Po trumpos geografijos pamokėlės aišku viena: kaip pavadinsi, taip nesugadinsi.
Į salą – tuneliu
Neįprastas ir greitas patekimo į šalį būdas – geležinkeliu per Eurotunelį. Trijų atšakų 50,5 km tunelis per Lamanšo sąsiaurį, kurio didžioji dalis yra 50 metrų žemiau Šiaurės jūros dugno – prancūzų ir anglų 1994 m. sukurtas technikos stebuklas. Jį sudaro trys tuneliai: iš kraštų tuneliai skirti greit lekiantiems traukiniams viena ir kita kryptimi it tarnybinis tunelis. Eurotuneliu niekas savarankiškai nevažiuoja ir nevaikšto. Tik keleiviniai ir krovininiai traukiniai. Mūsų autobusas irgi pateko į specialaus traukinio vagoną tarsi į metalinę konservų dėžutę. Kai su visu traukiniu panirome į tunelį, jausmas buvo keistas: po žeme ir dar po vandeniu. Karšta ir šiek tiek neramu. Bet galima išlipti iš autobuso ir šiek tiek pasivaikščioti. Ant sienos mirga raminantis užrašas: „Jūs atsipalaiduokite, dabar vairuojame mes!“ Traukinys po jūros dugnu į salą nubilda šiek tiek daugiau nei per pusvalandį. Eurotunelis – visų nelegalių migrantų svajonė. Į traukinius paprastai bandoma patekti naktį. Eiti tuneliu labai pavojinga, vos keli žmonės yra praėję, bet važiavimas krovininiu konteineriu taip pat gali baigtis tragedija – yra buvę rasta 50 uždususių azijiečių. Tačiau kitų tokie pavojai nesustabdo nuo noro bet kokia kaina pasiekti svajonių šalį. Kėlimasis Eurotuneliu daug nervų kainuoja vilkikų vairuotojams – migrantai supjausto priekabų tentus, lenda vidun ar net bando išsilaikyti ant kabinos laiptelių, žūtbūt bandydami patekti į traukinį. Jiems tai padaryti sekasi vis sunkiau, nes Eurotunelio prieigose kontrolė vis griežtėja – pristatyta galybė užtvarų, tikrinami ne tik dokumentai, bet ir specialiu šilumos jutikliu apieškomas kiekvienas automobilis, ar nėra jame pasislėpęs žmogus.
Britų keistenybės
Vos patekę į Didžiosios Britanijos teritoriją imamame žvalgytis tipiškų angliškų gyvenviečių, primenančių rodomas populiariuose serialuose „Erkiulis Puaro“ ar „Misis Marpl“. Tačiau britai saugo savo privatumą po devyniais užraktais – abipus greitkelio plyti natūralios tvoros – specialiai užsodinti aukšti krūmynai.
Ilgiau pavažiavus saloje pusė autobuso keleivių pradėjo krūpčioti, vos autobusas pasukdavo į transporto žiedus. Pas mus žiede mašinos suka į dešinę, o ten – į kairę, ir atrodo, kad prieš eismą. Nes mes įpratę, kad transportas juda dešine puse, o ten – kairiąja kelio puse. Ilgai gidės mokė, kad eidami per gatvę, žiūrėtume į dešinę, ar neparvažiuoja automobilis, o ne į kairę, kaip įpratę. Tačiau prie eismo kairiąja puse įprasti sekėsi sunkiai. Ypač Londone, milijoniniame mieste, kur plaukė ne tik transporto, bet ir margų margiausios žmonių masės. Stebino ne tik dviaukščiai ryškiai raudoni Londono autobusai, linguojantys gatvėmis, bet ir tai, kad nemažai visuomeninio transporto, jau gerokai „pagyvenusio“, vis dar naudojama susisiekimui. Pataikėme įlipti į senovišką autobusą be galinių durų. Kad keleiviai netyčia neiškristų, toje vietoje stovėjo vyrukas, lyg apsauginis, lyg konduktorius. Tokios senienos gatvėse iš vienos pusės – egzotika, iš kitos – padidinta oro tarša. Londoną irgi kamuoja smogas – visų megapolių liga.
(Tęsinys kito šeštadienio numeryje).
