Vasara Amerikos kaime, prie privataus ežero
Sėdžiu ant medinio lieptelio – prieplaukos, vedančios gilyn į krištolinio skaidrumo Bebro ežerą (Beaver Lake), ir bandau susivokti, kad esu Hartlando kaimelyje, Viskonsino valstijoje (JAV). Žvalgausi aplinkui ir atrodo, lyg būčiau atvažiavusi prie Molėtų krašto ežerų. Šiaurės Amerikos platybėse Bebrų ežeras slepiasi miške, kuriame matau gerai pažįstamas pušis, egles, klevus, beržus ir ąžuolus. Miškai užima apie 46 proc. Viskonsino teritorijos (Lietuvoje – 33,7 proc.). Iš pirmo žvilgsnio viskas primena Lietuvą, bet keliaujant įdomiausia yra atrasti panašumus ir pamatyti skirtumus.
Prieinamumas smarkiai ribotas
Viskonsino plotas – 169,6 tūkst. kv. km (Lietuvos – 65 300 kv. km) ir čia gyvena 5,89 mln. gyventojų (Lietuvoje – 2,79 mln.). Šioje valstijoje yra viena didžiausių ežerų koncentracija pasaulyje – beveik 15 000 vidaus ežerų, didesnių nei 8 ha. Iš viso ežerai užima daugiau nei 4 000 kvadratinių km ploto. Ir štai didžiausias skirtumas – tik penktadalis šių ežerų yra prieinami visuomenei, likusieji ežerai prieinami tik ant ežerų krantų esančios privačios nuosavybės savininkams.
Bebrų ežeras (132 ha, didžiausias gylis – 14 m) yra privatus ir mano okupuota medinė prieplauka yra privačioje teritorijoje. Prašalaičiai, norintys pažvejoti ar paplaukioti baidarėmis, nedidelėmis irklinėmis valtimis, prie ežero gali prieiti tik vienoje vietoje – nedidelėje viešoje valčių prieplaukoje. Prieš tai jie dar privalo gerai nuplauti savo vandens transporto priemones, kad iš kitų vandens telkinių neatneštų šiam ežerui nebūdingos augmenijos sėklų ir teršalų. Nors perskridau visą Atlanto vandenyną, nesijaučiau čia esanti prašalaitė, nes namo ir medinės prieplaukos savininkai pakvietė kartu švęsti jų auksines vestuves ir liepos 4-ąją – Jungtinių Amerikos Valstijų Nepriklausomybės dieną.
Pakrantės namai – investicija
Aplink visą ežerą ant kranto beveik prie pat vandens stovi namai su didesniu ar mažesniu žemės sklypu. Nuostabiausia, jog kaimynai nuo kaimynų neatsitveria tvoromis ir daugelyje vietų sklypus tarsi sujungia bendra žolės veja. Prie kiekvieno namo pastatytos prieplaukos motoriniams laiveliams, o turtingesnieji dar pasistato ir katerių garažus. Karštą vasaros dieną ežere verda gyvenimas: vietiniai gyventojai plaukioja kateriais, atvykėliai – baidarėmis ar irklinėmis valtimis. Nespėju skaičiuoti, keli poilsiautojai dideliu greičiu praplaukia vandens slidėmis ar ant didelių vandens čiužinių, pririštų prie katerių. Kai jau lyg ir nusibosta stebėti poilsiautojų pramogas, šeimininkai tądien jau trečią kartą pakviečia visą šeimą sėsti į katerį ir paplaukioti ežere.
Kol apsukame kelis ratus, aptariame pakrantėje stovinčius namus – labai gerą investiciją. Praplaukiame pro didelį medinį renovuojamą pastatą. „Jau dabar savininkui už šį namą siūlo 10 mln. dolerių, bet jis nesutinka parduoti. Renovuos, šiek tiek palauks ir keliais milijonais daugiau gaus. Čia įsigijus namą, jis po 3–5 metų kainuoja mažiausiai vienu milijonu dolerių daugiau. Aišku, jei jis yra modernizuotas ir nebereikia remontuoti“, – pasakoja mano bendrakeleiviai. Po tokios ekskursijos jau pasijaučiu tikra Bebrų ežero nekilnojamojo turto eksperte ir, kai parodo 3,9 mln. dolerių kainuojantį namą, nustembu: „Bet tai juk labai mažai. Didelis gražiai sutvarkytas sklypas, didelis gyvenamasis namas ir dar keli pastatai. Kodėl taip pigiai?“ Pasirodo, jog namas senas – 70 metų ir jo nebeverta remontuoti. Pirkėjas jį turės nugriauti ir naują pastatyti. Tad iš tikrųjų mokama už sklypą ir vietą prie ežero. Beje, Hartlando kaimo miškuose, nuostabioje gamtoje, galima įsigyti namą ir už Vilniaus brangesnių butų kainą, bet šių namų savininkai neturi teisės prieiti prie ežero.
Bendruomenės taisyklės – svarbu
Ežero grožis ir teikiami malonumai nepigiai kainuoja. Čia įsigydami nekilnojamąjį turtą turi sutikti su bendruomenės taisyklėmis ir papildomomis nemažomis išlaidomis. „Jaučiamės palaiminti būdami ypatingos bendruomenės dalimi. Pakrantės kaimynus vienija bendrystė ir meilė ežerui. Mėgaujamės ežero teikiamais malonumais, bet kartu dalijamės atsakomybe būti gerais ežero prižiūrėtojais. 2004 m. buvo įsteigta Bebrų ežero draugų draugija, kuri stengiasi suprasti ežerą ir padėti išsaugoti jo unikalumą, įskaitant paklausią privačią aplinką, neužterštą vandenį ir gausią laukinės gamtos buveinę“, – pasakoja vietiniai.
Draugija bendradarbiauja su ežerų apsaugos ekspertais, vykdo įvairius nuolatinius tyrimus ir stebėjimus, koordinuoja ežero apsaugos programas. Gyventojai joms aukoja lėšas ir savanoriškai prisideda savo darbais, kuriuos nustatė ir draugijos mokslinės rekomendacijos. Jose, pavyzdžiui, siūloma ežero krantą sutvirtinti akmenimis. Taip kontroliuojamas didelis lietaus nuotėkis į ežerą ir užkertamas kelias kranto erozijai. Esu svečiuose pas šeimininkę, kuri labai puoselėja gėlynus, tačiau kranto darželyje nematyti įvairiaspalvių gėlių. Džeinė čia pasodino mokslininkų rekomenduojamus pakrantės augalus, kurie turi gilias šaknų sistemas ir tai padeda sulaikyti lietaus vandens nuotėkį daug geriau nei veja. Be to, taip įrengtas pakrantės darželis filtruoja nuosėdas ir maistinių medžiagų perteklių. Nepratusiam gyventi kaime norisi daugiau veiklos, tad paprašau duoti man darbo. Pasiūlo išravėti būtent pakrantės darželį ir taip prisidėti prie ežero apsaugos – piktžolių sėklos neskris į ežerą. Juokingiausia buvo tai, jog prieš ravėjant dar reikėjo išsiaiškinti, kurie augalai yra piktžolės ar specialiai pasodinti augalai… Dar sužinau, kad namų savininkai labai saugo, kad nupjauta vejos žolė nepatektų į vandenį. Rudenį iš ežero išgraibsto nukritusius medžių lapus. Vandenyje pūvantys žolė ir lapai yra tarsi trąša dumblių ir nepageidaujamų invazinių piktžolių augimui. Kitą dieną jau nenustembu matydama, kaip šeimininkas „ravi“ ežero smėlėtą dugną. Tomas visą pusdienį, kiek ranka pasiekia, traukė iš ežero dugno ilgus, glitnius invazinius augalus ir tai dirbo su dideliu malonumu.
Vakarienėje – nauji atradimai
Prie Bebrų ežero įsikūrę gyventojai yra ir privataus, 111 metų gyvuojančio Chenequa užmiesčio klubo nariai ir moka nemažą nario mokestį. Jie čia gali žaisti golfą, tenisą, sėdėti terasoje ar privačiame paplūdimyje ir mėgautis ežero panorama, susitikti su draugais, kaimynais ir aptarti bendruomenės problemas. Klubo salėse organizuojamos konferencijos, o keliose restoranų salėse vienu metu gali vykti gimtadienio, vestuvių ir kitokios šventės. Vienoje jų liepos 1 d. šventėme Džeinės ir Tomo auksines vestuves.
Visose šalyse yra tradicija švęsti auksines vestuves, kurios yra dviejų žmonių ilgo ir prasmingo bendradarbiavimo vaisius. Tokios sukakties sulaukia ne kiekviena pora… Džeinė ir Tomas nusprendė, kad jiems svarbią datą paminės vakarieniaudami tik su artimiausiais šeimos nariais. Tad klube užėmėme nedidelę restorano salę, o į kitame ežero krante esantį klubą atvykome tiesiausiu keliu – kateriu per ežerą. Chenequa užmiesčio klubo restorano padavėja entuziastingai pasveikino sukaktuvininkus ir mane, atvykusią iš tolimosios Lietuvos.
Beje, 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Viskonsino valstijoje apsigyveno daug emigrantų iš Vokietijos ir Skandinavijos šalių. Tomo giminės šaknys irgi Vokietijoje. Tuo metu Džeinė prisimena, jog apie Lietuvą pirmą kartą išgirdo, kai jos sūnus Tomas pristatė būsimą žmoną lietuvę. Šia naujiena pasidalijo ir su savo manikiūrininke, kuri pasakė: „Džeine, ir aš esu lietuvė.“ Padavėja pasiūlo mums paragauti kuo daugiau įvairiausių sūrių. Sūriai – Viskonsino pasididžiavimas ir čia pagaminama 26 proc. visų JAV sūrių. Pieno pramonė yra pagrindinė šios valstijos pramonė. Vakarienės metu sužinau, kad valstijos kelininkai ir sūrių gamintojai sutarė ir jau keletą metų žiemomis ledą nuo netoliese esančio didelio Milvokio miesto kelių ir gatvių tirpdo pildami sūrymą, kuriame mirkomi sūriai. Didžiausia druskos koncentracija yra itališko provolonės ir mocarelos sūrių sūryme, kuris ir purškiamas ant gatvių. Sūrių gamintojai sutaupo pinigus nebemokėdami už sūrių gamybos atliekų utilizavimą, o kelininkai – nebepirkdami akmens druskos.
Nuotaikinga Nepriklausomybės diena
Paminėję auksines vestuves, pradėjome ruoštis Nepriklausomybės dienos šventei. Džeinė namus ir kiemą puošė įvairiomis dekoracijomis su JAV vėliavos spalvomis, o šeimos vyrai, tarsi prisiminę paauglystės metus, tiesiog spirgėjo pirkdami ir apžiūrinėdami fejerverkus. Iš vakaro net surengia fejerverkų leidimo repeticiją ir net sugalvoja pasiteisinimą: rytoj prognozuojamas lietus ir gal neteks pasigrožėti fejerverkais…
Nepriklausomybės dienos minėjimas liepos 4-osios ryte prasideda nuotaikingu paradu netoliese esančiame miestelyje, o likusią dienos dalį Bebrų ežero pakrantės gyventojai ramiai leidžia laiką prie ežero. Norint atšvęsti Amerikos gimtadienį (šiemet jau 246-ąjį) ir gerai praleisti laiką, tereikia šilto, saulėto oro ir šalto alaus ar gaivaus kokteilio. Tik šiemet, artėjant vakarui prasideda lietaus dulksna, kuri kartkartėmis virsta liūtimi… Ir vis tiek vakare aplink visą ežerą iššauna raketos ir užsidega pavieniai fejerverkai. Šeimininkai gauna pranešimą, jog dėl lietaus didžiojo fejerverko šiemet nebus. Ir tada išgirstu dar vieną lietuviams keistą naujieną: už fejerverką moka ne savivaldybė. Kas? Pinigus iš anksto perveda visi Bebrų ežero bendruomenės nariai… Džiaugiamės vos ne iš kiekvieno kiemo pakylančiais ir tamsą skrodžiančiais įvairiausiais ugnies šviesos spinduliais. Ir mūsų kiemo vyrai stengiasi nuo kaimynų neatsilikti. Staiga tolumoje pamatome didžiulius fejerverkus. „Tai netoliese esančių Pušų ežero arba Šiaurinio ežero bendruomenės nepabijojo lietaus ir padarė fejerverkų šventę. O mūsų fejerverkai liks kitai šventei, nebereikės mokėti“, – paaiškina šeimininkai. Juokaudama pasidomiu, o už ką jiems čia gyvenant nereikia mokėti? „Žiemos pramogos nemokamos. Kai ežeras pasidengia ledu, reikia tik pačiūžas nusipirkti“, – išgirstu atsakymą.
Paskutinę viešnagės dieną vėl sėdėjau ant lieptelio ir džiaugiausi, kad prašalaičiai neturi teisės vaikščioti trijų metrų nuo ežero juosta, negali demonstratyviai įsitaisyti ant sklypo savininko pastatyto lieptelio, šūkauti ir šiukšlinti. Lietuvoje mes tokią teisę turime! Ne visi veržiamės linksmintis į svetimą kiemą, bet yra ir tokių. Ir kur geriau? Manau, jei žmogus turėjo proto užsidirbti ir įsigyti privatų turtą, nebijojo ir rizikuoti, netinginiavo, tai tegu jis ramiai ir gyvena prie ežero su savo liepteliu. Bet… jis turi turėti prievolę saugoti ežero vandenį ir aplinką, prisidėti savomis lėšomis ir darbais. Kad turėtum nuosavą ežero pakrantę, ir Amerikoje nepakanka ant kranto pasistatyti namą ir apsitverti aukšta tvora. Beje, jau sakiau, kad Amerikoje tvorų nemačiau…
Ramunė VISOCKYTĖ
