Ar Gargžduose kultūra gyva?
Kultūra yra gražus antstatas ant mūsų istorinės praeities ir dabarties, kuriai taipogi lemta virsti praeitimi. Tas kultūros antstatas statomas įvairiomis formomis, bet kai jis statomas nesiremiant į tradicijas ir vietos dvasią, mums esmingai jo trūksta ir dėl tos priežasties mes jo pasigendame.
Edita Barauskienė
Daugiau kaip prieš mėnesį perskaičiau „Bangoje“ Mildos Ancevičės žurnalistines pastabas „Nėra kultūros, nėra“. Korespondentė rašė apie profesionaliausio aktoriaus Rolando Kazlo koncertą, pilną žiūrovų salę ir netinkamą klausytojų elgesį, kurie laukė komedijos ir buvo pasiruošę juoktis, nes šį aktorių jie žinojo tik iš komiškų vaidmenų „Dviračio žiniose“. Pritariau korespondentės susižavėjimui R. Kazlo koncertu, kurį prieš keletą metų buvau mačiusi Klaipėdoje ir dabar jo laukiau kaip gervė giedros, tačiau norėjosi užtarti tuos, kurie atėjo pasijuokti, o susitiko su sunkia kaip gyvenimas poezija, su originalia interpretacija eilėraščių, kuriuos pratęsdavo ne tik muzikinis akompanimentas, bet ir aktoriaus žingsniai po sceną. Sunku persiorientuoti, kai lauki vieno, o sutinki visiškai kita. Vertėjo prieš koncertą reklamoje papasakoti apie aktoriaus kūrybinį vingį, tačiau buvo informuojama tik apie R. Kazlo apdovanojimus.
Nuo to laiko per šio straipsnio kriterijus stebiu renginius ir svarstau, ar Gargžduose kultūra gyva. Didžiausia kultūros apraiška yra Gargždų muzikos festivalis. Visi keturi koncertai buvo nuostabūs. Šlubavo tik pranešinėjimas. Kultūros centro atstovai paprastai paskaitydavo šį tą iš informacinio leidinio, o programos numeriai likdavo be informacijos, jeigu to nepadarydavo patys atlikėjai. Būtų gerai, kad organizatoriai iš anksto tuo pasirūpintų. Labai nerimauju, kad nepasikeistų festivalio meninis lygis, nes Kultūros centre nebedirba pagrindinė festivalio organizatorė, aukštos kultūros specialistė Šarūnė Petruškevičienė, o kai kurie koncertai sulaukė mažai žiūrovų. Paprasčiausias kelias juos pasikviesti – prisiderinti prie jų skonio, tačiau Muzikos festivalis turėtų ne derintis, o formuoti žmonių skonį. Daug šia linkme jau padaryta. Aš galvoju, kad ateis laikas, kai žmonės supras, kaip kažkada pasakė aktorius Antanas Šurna, jog menas „reikalingas, kad padėtų žmogui išsikapstyti…“
Tikras kultūros židinys yra Gargždų muzikos mokykla. Gegužės 29 d. ji pakvietė į įvairių konkursų laureatės, šios mokyklos paskutinio kurso moksleivės Romenos Lengvinaitės akordeono koncertą, dedikuotą akordeonistų orkestro įkūrėjo Vaidoto Steponavičiaus atminimui. Prieš koncertą žiūrovai išvydo scenoje subtilų paveikslą: puslankiu sustatytos kėdės, ant jų ilsisi akordeonai, o už jų atidengtas juodas rojalis, ant kurio šviečia raudona rožė. Savaime suprantama, kam ji skirta. Tai rodo, kad mokykloje dirba kūrybiški darbuotojai, nors čia nėra nei scenos paruošėjo, nei režisieriaus, nei scenaristo, o pati scena neturi nė užuolaidų. Ilgai ir gražiai grojo Romena. Pagaliau pakilo akordeonai, prabilo orkestras, suskambo mažytė salė. Dabartinis orkestro vadovas – jaunas gabus vaikinas Justinas Katauskis ne tik paruošė akordeonistus, bet pats pritaikė Louiso Amstrongo kūrinį šiam orkestrui. Neįmanoma aprašyti, kas dėjosi: vieni garsai šnekėjosi su kitais, tai pritilę klausėsi rojalio muzikos, tai visai nutildavo, kai prabildavo mušamieji. Pasibaigė. Aidi garsūs aplodismentai. Galvoju: juk tai profesionalumas, akordeonistų ansamblis ne tik išliko, bet ir žengė į priekį, nors nelengva čia dirbti, nes viskas keičiasi – atėjo, išmoko, išėjo.
Per tą pačią prizmę pabandžiau pažvelgti į neseniai įvykusį renginį – Gargždų miesto garbės piliečio ir nusipelniusių žmonių apdovanojimo ceremoniją. Teigiamai vertinčiau šiuos programos momentus: teatralizuotą įžangą, pasakojimą ekrane apie Gargždų miesto garbės piliečio A. Klizo gyvenimą ir iš dalies organizuotumą, kuris kartais peraugdavo į aiškiai matomą skubėjimą.
Apdovanojimų įteikimas priminė konvejerį, kuriame apdovanojamieji kaip statistai atlieka tuos pačius veiksmus: užlipa ant scenos, pasiima apdovanojimą ir sugrįžta atgal. Niekas jų nepaklausė (išskyrus Garbės pilietį), gal nori padėkoti ar ką nors pasakyti renginio dalyviams. Tikriausiai pabijojo, kad tai užims daug laiko ir pagailėjo tų kelių minučių. Seniai niekas nebesako ilgų kalbų ir sveikintojai seniai nebelipa ant scenos. Tik tuščiai leidžiamas laikas prailgsta. Nesuprantu, kodėl apdovanojamųjų pavardes reikėjo skelbti ekrane. Daug didesnes galimybes turi gyvas žodis: veikia pranešėjo asmenybė, jo ryšiai su apdovanojimu, balso tonas, nuoširdumas, šypsena. Laiko šiuo pakeitimu nesutaupyta. Ekrano panaudojimas seniai nebėra naujiena: Kultūros centro kaimynai J. Lankučio viešosios bibliotekos darbuotojai savo renginiuose jau keleri metai gana išradingai pasitelkia ekrano vaizdus. Keli žodžiai apie muziką, tą trumpą muzikinę frazę (tušą), kuri skambėjo labai garsiai ir beveik visą laiką, kartais užgoždama pranešėjo žodžius ir žiūrovų aplodismentus. Tik gerus žodžius galiu pasakyti apie renginio pabaigoje koncertavusį styginių kvartetą. Savo švelnia muzika jie pakerėjo salę ir sukūrė malonią nuotaiką, prie kurios labai nesiderino po koncerto paleistas tas pats muzikinis tušas. Ne kiekvienas ieškojimas baigiasi atradimu.
