Ar gera būti lietuviu?

„Rašėme su mokiniais rašinį „Ar gera būti lietuviu“. Dalyvavome konkurse Daina.LT. Siunčiu vienos savo mokinės Rugilės Širakovaitės (7 klasė) konkursinį darbą“, – rašo Vėžaičių pagrindinės mokyklos mokytoja Lidija Meižienė.

Širdyje jausti, kad esi lietuvis – geriausias jausmas!

Didžiulė garbė būti lietuviu. Gimiau Lietuvoje, mano gimtoji kalba yra lietuvių. Ji viena iš seniausių kalbų, ja kalba daugiau kaip trys milijonai žmonių! Kokia garbė būti tarp jų. Svarbiausia, šiuose skaičiuose slypi tiek pat širdžių. O kiekvienoje širdelėje – trupinėlis meilės Lietuvai. Kad esu lietuvė – tai neišvengiamas bruožas. Jis perduotas iš kartos į kartą, kaip ir įvairios tradicijos. Šiais laikais laisvai galime keisti savo pilietybę, bet kas iš to? Juk būti lietuviais – mes esame gimę. Tai mūsų, lietuvių, pareiga.

„Kiekviena maža tauta per kančią tampa didelė.“ Taip. Mes maža tauta, bet kokias kančias ištvėrėme… Kiek mūšių, karų… Galime didžiuotis, kad esame laisvi. Mano širdelė stipriau ima plakti, kai išgirstu apie Sausio 13-osios dienos įvykius ir Baltijos kelią. Aš dar nebuvau gimusi, kada tankai traiškė prie televizijos bokšto laisvės dainas dainuojančius žmones. Tik užaugusi sužinojau ir apie Baltijos kelią. Argi kas galėjo patikėti, kad Lietuva, Latvija, Estija susikibs už rankų ir apjuos visą Pabaltijį. Net šiurpuliukai perbėga per kūną, kai išvystu tuos įsimintinus vaizdus televizijos ekrane, kai apie tai prabyla mokytojai, tėvai… Kokie mes vieningi, stiprūs. Kaip didžiuojuosi tais žmonėmis, kaip didžiuojuosi, kad tarp jų skamba ir lietuvio vardas…

Skaičiuojame jau šimtą metų nuo 1918-ųjų metų vasario šešioliktosios dienos atneštos laisvės. Tai didžiulė šventė visai Lietuvai ir lietuviams. Ši diena ir man ypatinga. Koks geras jausmas apima, kai einu savo miestelio gatve ir iš visų pusių matau plevėsuojančią trispalvę. Tas lietuviškumo simbolis nieko nereikštų, jeigu jis neturėtų sąryšio su žmonėmis. Aš tikrai žinau, kad plevėsuojanti trispalvė mano draugams, kartai, kuri kurs Lietuvos ateitį, reiškia labai daug: tai geras mokymasis, sąžiningas darbas, tikėjimas, kad mes savo ateitį kursime čia, tarp savų, o ne skubėsime krautis lagaminus ir vyksime ieškoti laimės svetimuose kraštuose.

Žaviuosi tais lietuviais, kurie semiasi jėgos iš savo tautos praeities, iš tų, kurie sako, kad Lietuva privalo turėti savo veidą, būdingą tik jai vienai. Mes išsaugojom turtingą praeitį, liaudies meną, charakterį. Visam pasauliui reikia sakyti, kad mes – lietuviai, kad nepainiotų mūsų su rusais, estais… Išsaugojusi savo veidą, kultūrą, tauta nepaskęs ir neišnyks.

Aš gyvenu mažoj šaly. Senųjų protėvių dėka – vienoj gražiausių Europos šalių. Nors ji ir maža, tačiau mano širdy ji didinga ir graži. Neįmanoma nusakyti žodžiais, sunku išreikšti jausmais, koks geras jausmas būti lietuviu, nešt Lietuvos vardą, įrašytą širdyje, per pasaulį ir garsiai visiems sakyti:

Aš iš Lietuvos. Aš – lietuvė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių