Ar reikia prieš savuosius galąsti kirvius ir kalavijus aštrius?
Stebiu natūralų pasaulyje procesą, kai viena žmonių karta jai skirtą laiką dirbo, atidirbo ir išeina į gyvenimo užribį.
Man teko nugirsti nejučiomis jaunesnės kartos rajono Savivaldybės tarybos narių postringavimą: „Kiek tie seniai apsižergę bus valdžioje? Metų metai. Jeigu jie nesusipranta, juos reikia stumti, varyti iš postų, kad mums, jauniems, nestotų skersai kelio į valdžios aukštumas. Nieko iš tų senbuvių gero nesulauksime! Dauguma jų tik stumia dieneles.“
Niekas su saule negyvena ir negyvens. Kitais metais vyks nauji savivaldos rinkimai. Matyt, jau laikas galąsti kirvius ir kalavijus aštrius? Yra dalis tiesos, bet mane stebina, ar tiems jauniesiems viskas taip žinoma, suprantama, ar patirtis, kaupta metų metais, staigiai nurašoma ir niekam nereikalinga? Niekam nereikalinga? Konservatorių partijoje patirtis su jaunystės atgaivinimu be didelių nesusipratimų beveik idealiai pavyko. Spaudoje atvirai rašoma, kad jaunystė yra didelis privalumas, bet ne viskas. Lietuvoje vyrauja jaunystės kultas, tai nėra blogai, bet perlenkę lazdą graužiame nagus. Puiku, kad atsinaujinimo procesas rutuliojosi normaliai, o socialdemokratai bandė tą patį procesą pakartoti, bet toje partijoje įvyko skilimas: susikūrė dvi. Tai turėtų jaudinti naująjį tos partijos vadovą G. Palucką, nes su jo atėjimu nelauktai toks širšalas apniko partijos narius: su kuo eiti, ką palikti, nuo ko nusigręžti? Naujas partijos vadas tyli būdamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos vicemero poste, vaizduodamas, kad čia nieko svarbaus neįvyko. Vienas šalies bulvarinis laikraštis su nuotrauka paskelbė, jog naujas socialdemokratų vadovas ne dirba, o ilsisi. Tai kokius sunkius darbus atliko, kad taip greitai pavargo? Galbūt tokią didžiulę partiją supriešinti, suskaldyti į dvi galingas dalis prilygsta akmenskaldžio darbui? Čia ne kiškio juokas. Spėlioti ilgai nereikės. Parodys kitų metų savivaldybių tarybų rinkimai – galbūt vienai pusei teks negrįžtamai pasitraukti.
Tai jaunystės maksimalizmas, kai jaunimas puola kaktomuša tik siekdamas postų, šiltų vietų, mažiausiai mąstydami apie paprastus rinkėjus, šalies gyventojų gyvenimo tobulinimo peripetijas. Ėjimo kaktomuša į valdžią liga susirgta be išimties beveik visose partijose. Reikėtų pateisinti jaunimą, kiek jis gali vilktis iš paskos, uodegoje ir laukti, kada partijų lyderiai numes šuniui apgraužtą kaulą? Atėjo metas pasakyti vyresniems kolegoms griežtą žodį „ne“.
Visokio lygio ir išprusimo politikai jau beveik profesionaliai pramokę vaidinti prieš rinkėjus, siekdami taip save interpretuoti, kad rinkimų metu išpeštų balsą, o po to iki kadencijos pabaigos ramiai nugyventų neparodydami savo išminties nei Seimo tribūnoje, nei susitikdami su rinkėjais. Tokių apgavysčių būta apsčiai, todėl prieš renkant pagal amžių į valdžios aukštumas reikia stropiai apsižvalgyti.
Socialdemokratų partija, suskilusi į dvi partijas? Kas tokį politinį scenarijų sukūrė nuvesdamas patyrusią partiją į vidines rietenas? Buvo pamiršta, kad tauta laukia iš partijos, kada bus ginami paprastų žmonių gyvenimai ir kad visoje veikloje dėmesio centre bus vėl žmogus. Toks šūkis lydėjo Socialdemokratų partiją kurį laiką, bet vadovaujant A. Butkevičiui ši nuostata išsigimė ir buvo pamiršta praktinėje veikloje, todėl žmonės nusigręžė nuo Socialdemokratų partijos ir rinkimuose į Lietuvos Seimą ją griežtai nubaudė.
Partinės rietenos rinkėjų nedomina. Jiems svarbu, kokia politinė jėga gina ir sprendžia rinkėjų socialinius dalykus, o jei partijos praktinėje veikloje pasigendama tokių veiksmų, tai kam tokia politinė jėga išvis reikalinga?
Matyt, rinkėjui nereikės agitatorių, pats atsirinks politinę jėgą, kuri galės apginti jo socialinius klausimus. Socialdemokratų partijos skilimas, aišku, susilpnino ir supriešino partijos narius, bet ar nauja partijos vadovybė suprato pašalinusi iš kelio į partines aukštumas prityrusius politikus?
Albinas KLIZAS
Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys
