Ar verta lįsti iš kanapių?
Albino Klizo, neseniai tapusio Gargždų miesto garbės piliečiu, penktosios knygos pavadinimas lyg ir nesolidus – „Išlįsdavau iš kanapių“. Bet pasklaidyti verta. Pamatysime, kad autoriaus pozicija pakankamai solidi. Nors knygoje rasime nemažai straipsnių, anksčiau publikuotų įvairiuose laikraščiuose, bet yra ir naujų rašinių, naujų pastebėjimų, nusistebėjimų, džiaugsmo ir nusivylimo pripildytų puslapių.
Mane labiausiai domina Albino, kaip buvusio pedagogo, švietimo skyriaus vedėjo, pasisakymai, jo požiūris į vadinamąją pertvarką švietimo sistemoje.
Albinas yra tuometinio Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto pirmosios, 1963 metų, laidos absolventas, ilgą laiką dirbo Priekulės pagalbinės mokyklos direktoriumi. Nereikia abejoti, kad jis tikrai buvo įsigilinęs į specialiųjų poreikių vaikų ugdymo problemas.
Visai suprantama, kad jį, kaip ir visus specialiųjų internatinių mokyklų pedagogus, įžeidė tuometinės vaiko teisių apsaugos kontrolierės Rimantės Šalaševičiūtės žiniasklaidoje paskelbta išvada, kad specialiųjų mokyklų pedagogai neturį žalio supratimo, kas tie specialiųjų poreikių vaikai. Reikėjo „išlįsti iš kanapių“. Albinas parašė laišką tuometiniam švietimo ir mokslo ministrui Remigijui Matuzui, gavo raminantį atsakymą. Deja, praėjus septyneriems metams po pertvarkos, teko skaudžiai nusivilti: „specialiosios mokyklos ištuštėjo, nelaimingų vaikų mūsų demokratinėje valstybėje rengimas gyvenimui yra tragiškas“ (p. 15). Pasakykite, ar prieš tuos septynerius metus nereikėjo visiems pedagogams ir net tėvams „lįsti iš kanapių“, priešintis, neleisti neišmanėliams funkcionieriams griauti tos sistemos, kurią galbūt reikėjo tik šiek tiek pakoreguoti?
Negalima nepritarti autoriui ir dėl to, kad „šiltnamiai sunaikinti, tiesiog nugriauti prie bendrojo lavinimo mokyklų, neliko ir bandymo sklypų. Auginame būsimų ponaičių kartą…“ (p. 15). Ir tai tiesa, nes mokiniai kartais ir šiukšlę nuo grindų bijo pakelti, drįsta pasakyti, kad čia valytojos darbas.
Kai ką įdomaus galima rasti ir šioje knygoje publikuojamuose mokytojo Pranciškaus Stankevičiaus laiškuose. Kaip ir visi vyresniosios kartos mokytojai, jis su karčia ironija atsiliepia apie vadinamąsias švietimo reformas:
„Yra ko mokytis iš Amerikos: vaikai ten laisvi, linksmi ir laimingi: mokyklose šaudosi, peiliais badosi. Siekiam to ir mes… daigų yra. Organizuojame savaites be patyčių (tai tarybinis reliktas)… Kišamės į šeimą, mokome skųsti tėvus.“ (p. 45).
Su didele pagarba Albinas prisimena Punios mokytojus: „…buvome silpnučiai iš visų dalykų, šie jauni mokytojai nesišaipė iš „bėdinų“ valstiečių vaikų, bet ėmėsi darbo…“ (p. 107); „Dabartinis profesorius, mano klasės draugas, Vytautas Rutkauskas užsisklendęs su matematikos mokytoju Juozu Mikelioniu spręsdavo matematikos uždavinius…“ (p. 107). Albinas dar pamiršo pridurti, kad už papildomą darbą po pamokų tiek su silpnesniais, tiek su stipresniais mokiniais mokytojai atlyginimo negaudavo. Nebent kokiu lašinių bryzeliu ar krepšeliu kiaušinių mamos išdrįsdavo atsilyginti. Ir ne veltui autorius apie tai rašo, geru žodžiu mini pokario mokytojus, nes labai norisi, kad ir dabartinius mokytojus jų mokiniai kada nors šiltai prisimintų.
Kaip lituanistas, Albinas skaudžiai išgyvena dėl rašytojos Ievos Simonaitytės kūrybos sąmoningo ar nesąmoningo išnykimo iš mokyklinių programų. Manyčiau, kad bent jau Klaipėdos krašto lituanistai galėtų supažindinti mokinius su vienu kitu rašytojos kūriniu, kaip tai savo laiku padarė mokytojas ekspertas Albinas Klizas, kuris rašo: „…viliuosi, kad mano šeštokėliai, užklupti televizijos „Klausimėlio“, nesakys, kad Ieva Simonaitytė buvo Seimo narė…“ (p. 98).
Ir knygos autorius, ir jo draugas Pranciškus iš Valkininkų (Varėnos r.) piktinasi didėjančia socialine nelygybe mūsų visuomenėje: „Iš kur ta prabanga? Arba ją uždirba žmonės, arba vagiama, sukčiaujama. Net mūsų teisėsauga… labai demonstratyviai pavedė grąžinti atlyginimus pirmiausia turtingiesiems. Mat jų dvarai, rūmai dar nebaigti, jie laukti negali, palauks ubagai, jiems rūmus pastatys nemokamai (po mirties) (p. 56). Šia tema labai noriu pasakyti savo ir savo draugių nuomonę: niekam nereikėjo grąžinti tų vadinamųjų krizinių skolų, o reikėjo padidinti pensijas ir nedidelius atlyginimus kultūros ir švietimo, vidaus reikalų ir medicinos darbuotojų atlyginimus.
Bet Vyriausybė sugalvojo gudriau: vadinamąsias skolas pensininkams grąžinti per trejus metus. Taigi tiems, kurie neišgyvens trejų metų, grąžinti jau nereikės. Nors kaip čia pasakius: padorūs žmonės skolas grąžina mirusiųjų vaikams.
Apie daug ką rašo Albinas. O aš vis galvoju: ar verta lįsti iš kanapių? Dėl savo šventos ramybės, neverta. Ai, tie seniai. Vis burba, vis nepatenkinti, vis moko. Sėdėtų sau kad ir kanapėse ir gliaudytų saulėgrąžas. Bet kaip nusėdėti, kai gėlynuose piktžolės tarpsta? Kai su piktžolėmis ir gėlės išraunamos? Negalima tylėti. Reikia daugiau tokių netylinčių Pilypų.
