Augintinis dergia, o jo šeimininkui švara nerūpi
Pirmadienio popietę suskambo telefonas. Sunerimau pamačiusi garbaus amžiaus kaimynės telefono numerį. Juk šiaip sau niekada neskambina. Nutiko kažkas svarbaus? Taip, prašė pagalbos.
Įdomu, kokia mintis Jums šovė pirmiausia, būtent kokios pagalbos kaimynė šįkart norėjo?
Manau, tikrai neatspėsit. O jei pasakyčiau, kad tai moteriai 87-eri, kad ji sunkiai vaikšto, bet yra be galo protinga ir išmintinga, kultūringa ir santūri, švari ir tvarkinga, draugiška ir geranoriška…
Savaitgalį mačiau ją išėjusią už tvoros ir kažką renkančią, besitvarkančią.
– Jau tikrai susirgs, – pamatęs rūpestingąją kaimynę lauke sunerimo mano vyras.
– Susirgau, – patvirtino tą popietę balsas kitoje telefono ragelio pusėje ir paklausė, – gal Jūs matote, kas už mano gyvatvorės ir pievoje vedžioja šunis? Nepatikėsit, vakar pilną kibirą šunų š pririnkau ir susirgau.
O vėliau kaimynė paprašė: „Jūs paskambinkite man, jei pamatysite, kad patvoryje su šunimis stoviniuoja, gal spėsiu išeiti ir jiems pasakyti, kad taip elgtis nedera.“
Taip, matau. Visi vedžioja šunis, tik vieninteliai tos kaimynės gyventojai viršuje nuolat rankoje nešasi maišelį tiems š surinkti. Gal verta miesto gimnazijoje klasės valandėlę pravesti apie gyvūnėlių ekskrementų surinkimą, jei šeimose apie tai nekalbama? Gal reikia žmonėms priminti ar parašyti, kad už gyvūnų ekskrementų nesurinkimą gresia įspėjimas arba bauda nuo 29 iki 116 eurų. Balandis – švaros mėnuo, vėl paskelbta švaros akcija „Darom!“ Negi žmogus nejaučia jokio gėdos ir atsakomybės jausmo, kai jo augintinis dergia gyvenvietę, pakelę, kuria kitą dieną vėl teks eiti? Pasiūlyčiau gamintojams prie ėdalo šunims, pridėti ir lopetėlę su maišeliu.
Man ne vis tiek, kai kitam negerai. Nuolat atmintyje išplaukia mokyklinio rašinio tema, tapusi gyvenimo kredo: „Turbūt ne dėl savęs esu / Esu turbūt dėl ko nors kito“ (Just. Marcinkevičius).
Grata MATUSEVIČIENĖ
Priekulės gyventoja
