Be darbinio ugdymo švietimas ritasi žemyn
Šalies spaudoje pasirodė gydytojos psichiatrės Viktorijos Grigaliūnienės straipsnis „Pas mus auga tironų karta, kai vaikai puoselėjami kaip gėlės“ bei šiaulietės žurnalistės Reginos Musneckienės straipsnis „Parama, kuri daugina skurdą“ ir po jais pasirašyčiau. Pats rašiau ne vieną straipsnį, jog ir mokyklose, ir šeimose visiškai pamiršta vaikų darbinė veikla.
Kas šalyje sugalvojo tyliai nugriauti prie mokyklų šiltnamius, nutilo dirbtuvės? Dažnai klausiu rajono Savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus specialistų, kurie nepamena, kas iš Švietimo ir mokslo ministerijos davė tokius žalingus valstybei asmenybės ugdymui nurodymus? Labai taikliai pastebėjo minėtame straipsnyje žurnalistė: „Kaimynai moja ranka į plytinčius tuščius arus aplink sodybą. Arkit, sėkit, statykit šiltnamius. Galėsite valgyti daržoves pilna burna.“ Tačiau net daugiavaikei šeimai, tėvams, pašalpas gaunantiems, iškyla klausimas, nors pilna troba prakutusių vaikų, o kas lysves ravės?. Toks požiūris – rimtas signalas mums visiems. „Pašalpos sunaikins Lietuvą, – grąžo rankas kaimo moterys. – Pašalpininkų vaikai nieko nemokės, nežinos, iš kur atsiranda duona.“ Ot, kur šuo pakastas? „Jeigu abu tėvai darbuotųsi už minimalią algą, pajamos būtų mažesnės. Tai kam dirbti?“ – retoriškai savo straipsnyje klausia šiauliškė žurnalistė. Publikacijoje ji pastebėjo, jog nedideliuose Lietuvos miesteliuose žmonės pusvelčiui išpardavė net trijų hektarų žemės sklypus, nepasiliko prie namų lysvės daržiukui, kiemus apleido žolėmis, tuščiuose tvartuose ūžauja vėjai, niekas neaugina jokio gyvulėlio, baigiamos sukūrenti tvoros. Pavyzdžiui, Gargžduose, prie vieno kiemo gyvatvorės, valstybinėje žemėje, auga skiepyta kriaušė, kuri rudeniop subrandina ir padovanoja skanių geltonšonių kriaušių. Suprantama, kad šis medis labai masina paauglius. Aš, kaip buvęs mokytojas, pabendravau su keletu Gargždų miesto mokyklų moksleivių. Jie man sako, jog ši kriaušė valstybinėje žemėje, tai atseit ir jie turi teisę skinti, ir net terorizuoti medį. Beveik visų paauglių tėvai turi žemės sklypus kolektyviniuose miesto soduose, todėl pasiūliau rudeniop pasisodinti po kriaušę ar obelaitę ir turėti savų geltonšonių.
„Mokytojau, kol užaugs kriaušė ir duos vaisių, reiks ilgai laukti, mes dabar norime, šiandien ragauti kriaušiukių, kurios tokios sultingos, skanios, seilės varva žiūrint į jas“, – man atsakė.
Didelė tėvų atsakomybė vaikus įtraukti į naudingą darbinę veiklą. Juk vaiko prigimtis, kad rankos kurtų, ardytų, ieškotų kelio į gamtos pasaulį. Šalies švietimo sistema visiškai apleidusi moksleivių darbinę veiklą, ignoruodami šią veiklą, jau išugdėme ryškią baltarankių, net tironų kartą, karčius vaisius jau ragaujame. Plėšikavimai net šalies pagrindiniuose keliuose, žmogžudystės, kurios rodo, kad visos ugdymo bėdos atvedė į gilią švietimo sistemos krizę. Prikurta įvairių audito komisijų, mokyklų būsimieji vadovai turi laikyti vadybos egzaminus Vilniuje, o raštų lavinos visiškai įstūmė mokyklas į biurokratizmo liūną. Gi mokytojai neturi vaikų kada mokyti, sielojasi, kaip atsakyti į sukurptus valdininkų raštus, vaikų ugdymas paliekamas savieigai. Na, kas jau kas, bet dabartinė „valstiečių“ valdžia turėtų greičiausiai susivokti, kad be konkrečios moksleivių darbinės veiklos mokyklose mūsų ugdymas atsidurs dar gilesnėje krizėje, jeigu būsimos kartos stengiasi viską gauti labai lengvai iš gyvenimo. Mane, kaip buvusį mokytoją, švietimo skyriaus vedėją, tai jaudina ir nejučiomis klausiu savęs ir jūsų: kur mes brendame, kur einame? Be vaikų kasdieninių pareigų šeimose, moksleivių darbinės veiklos atgaivinimo negali būti kalbos apie švietimo reformą.
„Albinai, mes ne anglai, ten prieš šimtą metų buvo atsisakyta darbinės veiklos, – mane paprotina mokytojas ekspertas iš Anykščių, kai kalbamės apie šią iškilusią problemą mokyklų ugdymo procese, – kažkas iš ministerijos darbuotojų nusirašė nuo anglų ir pritaikė mūsų šalyje. Anglijos piliečiai nepraktikuoja tokių savitarnos darbų, juos atlieka emigrantai užsieniečiai.“ Kas pas mus ateityje atvyks ir šiuos darbus atliks? Galbūt žmonės iš Rytų šalių? Bet vargu ar mums pasiseks surasti antrarūšių žmonių, kaip pavyko anglams?
Kol kas tokia politika griauna mūsų šalies gyvenimą iš vidaus. Kai skubame į bažnyčią, kad nepavėluotume į šv. Mišias skambant garsiai varpams, jų skambesys turėtų žadinti visus Lietuvos mąstančius žmones susimąstyti. Tad kokį kelią parinkti ateinančioms kartoms, kad jos galėtų tą žemės lopinėlį prie Baltijos jūros, kuris vadinasi Lietuva, išlaikyti nuolat priaugančioms žmonijos kartoms.
Albinas KLIZAS
Publicistas, Gargždų miesto garbės pilietis, mokytojas ekspertas
