Biudžetas

(Iš knygos „Paskui laiką“)

Pasvarstykime, iš ko mes gyvename. Sakote, iš biudžeto. Jame yra daug pinigų. Milijardai! Iš kur jie ten atsiranda? Jei tokį klausimą žmonėms užduotų „Klausimėlio“ vedėjas, jis – be kitų kvailų – išgirstų du dėmesio vertus atsakymus. Pirmas: iš gyventojų pajamų mokesčių, akcizų, PVM ir t. t. Antras atsakymas: o kas man darbo, svarbu, kad biudžete pinigų yra labai daug.

Pagal tuos atsakymus visus savo piliečius galime suskirstyti į dvi dideles grupes. Vieni žino, iš kur pasipildo biudžetas, kitiems nusispjaut, iš kur tie pinigai. Pirmieji nuolat biudžetą savo triūsu papildo, antrieji moka tik verkšlenti, reikalauti ir vartoti.

Pakalbėkime apie pirmuosius. Jie užsiima kokia nors veikla ir uždirba. Valdžia nesikuklindama dalį jų uždarbio nurėžia. Didelę dalį. Retas kuris nepagalvoja, kad labai daug atskaičiuojama. Kiti tyli: ką padarysi, taip reikia. Taip buvo per amžių amžius. Kažkoks romėnas yra pasakęs, kad yra du nekintami dalykai: mirtis ir mokesčiai.

Atidžiau pamąstykime, kokių pinigų yra biudžete. Jei mums kas nors atvirai nušviestų tą klausimėlį, manau, daugelis nustebtume. Kartais girdime, kad pinigai būna švarūs ir nešvarūs, kad turi gerą ar blogą kvapą. Iš tikrųjų nieko švaresnio už pinigus nėra. Na, gal ir yra, tačiau niekam nerūpi, koks pinigų kvapas, ar banknotas naujas, ar suglamžytas, kas jį čiupinėjo, kur laikė, iš ko gavo, už ką gavo. Į tuos klausimus vis vien niekas neatsakys. Pinigas nekvepia. Nupirktas pyragas kvepia.

Tačiau visi nujaučia, kad pinigus žmonės uždirba skirtingai. Vieni doru kasdieniniu darbu, tarnyba, meno dirbiniais ir pasirodymais, kiti nelegaliu, net nusikalstamu verslu. Ar nustebtume išgirdę, kad biudžetas pasipildo iš prostitucijos? Dauguma nustebtų: negali būti – pas mus nėra viešnamių! Tačiau prostitučių yra, jos „dirba“ ir uždirba. Na, jų verslą apmokestinti sudėtinga, tačiau PVM jos moka iš savo uždarbio pirkdamos prekes ir paslaugas. Taip pat moka ir kontrabandininkai, ir vagys.

O šešėlinė ekonomika? Žadama ją kaip reikiant prispausti, iš jos papildyti biudžetą milijardu ar dviem. Prie viso to, kas pasakyta, pridėkime tautiečių iš užsienio siunčiamus pinigėlius, uždirbtus legaliai ir nelegaliai, dorai ir nedorai. Taigi, pinigai iš tikrųjų yra stebuklinga materija, kurios švara, kvapas mus mažiausiai jaudina.

Ir tos problemėlės visiškai netrukdo ramiai miegoti kitai, aukščiau minėtai, mūsų piliečių daliai. Jie moka reikalauti ir išleisti, suvartoti. Čia kalbama ne apie pensininkus, neįgaliuosius, o apie sveikus ir darbingus. Jų didžiausias kasdieninis rūpestis, kaip iš to stebuk­lingo biudžeto kuo daugiau išspausti, neįdedant nė cento. Aš alkanas, man šalta, man vanduo laša ant galvos. Aš negaliu išgyventi iš pašalpos. Velniop vyriausybę, kuri laiko apspaudusi biudžeto pinigus, neskiria, neduoda, nedidina!..

Taip, vyriausybė kalta. Tik ne todėl, kad neduoda, o todėl, kad nežiūri, kam duoda ir kiek duoda. Girdime: šiemet nemokamo maitinimo prašo ketveriopai daugiau, negu prašė pernai. Panašiai padidėjo prašančių apmokėti šildymo išlaidas. Aš, dr. Klemka, užduodu jums, kolegos, retorinį klausimą: kas iš jūsų sutiktų šiandieną veltui papietauti? Nesidrovėkite, pakelkite bent vieną pirštą. Taip ir maniau – šimtas proc. Neatsisakyčiau ir aš. Jei komunizmas, visiems komunizmas, jei kapitalizmas, visiems kapitalizmas! O gal zooparkas, kuriame kiekvienam gyvūnėliui garantuotas išlaikymas?

Tad kodėl mes nepatenkinti vyriausybe? Teisingiau, visomis vyriausybėmis. Todėl, kad nesugebėjo ir nesugeba atskirti, ką privalome išlaikyti, šelpti, remti ir ko neprivalome. Kas negali pats savimi pasirūpinti, o kas gali, bet nesistengia. Gauna bedarbis pašalpą – pusę išleidžia rūkalams ir alui. Taip jau įprasta. Kitoms reikmėms nebeužtenka. Kalta vyriausybė, per mažai moka. Paskaičiuota: vidutinis rūkalius, metęs rūkyti ir atsisakęs kasdieninio butelio alaus, per dešimt metų sutaupytų pinigų naujai mašinai.

Taigi vyriausybei siūlau paskelbti konkursą projektui, kaip patikimai nustatyti, kas gali pats pasirūpinti savimi ir savo šeima, o kas negali, kas veltėdis ir gudrus valstybės biudžeto melžėjas ir kas likimo nuskriaustas žmogus, kuriuo pasirūpinti mūsų pareiga. Nesakau, kad tai lengva užduotis, tad ir atlygis pasiūliusiam efektyvų būdą priversti kiekvieną pagal išgales sąžiningai pasirūpinti savimi turėtų būti geras. Na, maždaug Nobelio premijos dydžio. Per daug? Anaiptol! Sutvarkius tokį svarbų reikalą, premijai pakaktų per vieną dieną sutaupytų pinigų.

Antanas ŽEMGULIS