Buvusiame Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklos epicentre – paroda

„Susipažinti su Lietuvos diplomatijos šimtmečiu kviečiame taip, kad žmonėms būtų įdomu, o ypač jaunimui“, – priminė prof. dr. A. Eidintas.

Lietuvos diplomatijos šimtmečio paminėjimo proga Vytauto Didžiojo universiteto rektorato rūmuose nuo lapkričio mėnesio veikia ilgalaikė paroda „Kuriančiajai Lietuvos diplomatijai – 100“. Parodos vieta pasirinkta neatsitiktinai – būtent Kaunas tarpukariu buvo moderniosios Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklos epicent­ras. Šiose patalpose iki pat sovietų okupacijos veikė Lietuvos Ministrų kabinetas, buvo įrengtas užsienio reikalų ministro tarnybinis butas. Salė, kurioje šiandien posėdžiauja VDU rektoratas, buvo tapusi Kaune rezidavusio diplomatinio korpuso traukos centru, joje vyko iškilūs diplomatiniai priėmimai, įvairūs renginiai.

Ekspozicija – simbolinėje vietoje

Lietuvos diplomatinė tarnyba – vienintelė valstybės institucija, kuri laisvės ir okupacijos metais dirbo nenutrūkstamai. Daugelis šalies diplomatų nuoširdžiomis pastangomis prisidėjo prie valstybei ir nepriklausomybei reikšmingų darbų – svarbių derybų, laisvės kovų ir okupacijos nepripažinimo, valstybės atkūrimo, pilnaverčio sugrįžimo į Vakarų ir Europos valstybių ir tautų šeimą. Šią mintį supažindindamas regionų žurnalistus su paroda „Kuriančiajai Lietuvos diplomatijai – 100“ akcentavo Lietuvos istorikas, diplomatas, rašytojas, VU profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Alfonsas Eidintas, kuris kartu su dr. Vytautu Žaliu yra parodos autoriai.

Tai yra pati didžiausia ir išsamiausia paroda tokia tema visame Baltijos regione. Joje panaudota daug naujos, iki šiol niekur neeksponuotos vaizdinės medžiagos, taip pat yra asmeninių diplomatų daiktų, jų kabinetų baldų, buities reikmenų.

Labiausiai patraukia ir lankytojus jaudina tai, kad parodos ekspozicija įkurta simbolinėje vietoje – Vytauto Didžiojo universiteto rektorato rūmuose Donelaičio g. 58. Būtent čia tarpukariu veikė Lietuvos Ministrų kabinetas. Čia dirbo ir lankėsi visi 100 metų Lietuvos diplomatijos istorijoje įrašyti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrai, ne vienas mūsų ir užsienio šalies diplomatas. Ketverius metus šiame pastate gyveno diplomatų Lozoraičių šeima: užsienio reikalų minist­ras, Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis ir jo darbų tęsėjai – sūnūs Stasys ir Kazys Lozoraičiai. Paroda Vytauto Didžiojo universiteto rektorato rūmuose veiks net iki 2021 metų lapkričio 7 dienos. Parodos rengėja yra Užsienio reikalų ministerija, partneriai – Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos dailės, Lietuvos nacionalinis bei karo muziejai.

Informacija perteikta technologijomis

„Susipažinti su Lietuvos diplomatijos šimtmečiu kviečiame taip, kad žmonėms būtų įdomu, o ypač jaunimui. Stengėmės parodos neperkrauti dokumentais, nes čia ne muziejus, niekur pasaulyje į parodą atėję žmonės nebeskaito dokumentų. Todėl daug informacijos pateikėme per technologijas. Paroda įrengta interaktyviai ir moderniai: su diplomatijos istorija ir šiandiena galima susipažinti žiūrint kino kronikas, klausantis Kauno radiofono, studijuojant dokumentines nuotraukas ar pačiam renkantis dominančią informaciją prie specialiai įrengtų videoterminalų. Taip pat labai įdomus sprendimas, įtraukiantis lankytoją į ekspoziciją, – informacija pateikta diplomatiniuose pasuose, kuriuos galima vartyti“, – sakė istorikas A. Eidintas. Anot jo, parodoje buvo panaudota tik maždaug 1 procentas visų surinktų dokumentų, tačiau įvairios ir labai turiningai išdėstytos informacijos čia yra tiek daug, kad per valandą parodą apžiūrėti galima tik bėgte.

Parodos „Kuriančiajai Lietuvos diplomatijai – 100“ autorius A. Eidintas regionų žurnalistams, kuriems ekskursiją į paro­dą surengė Užsienio reikalų ministerija, ypač akcentavo, kad būtų labai prasminga, jei kiekvienas lankytojas įvertintų tai, kad diplomatinės tarnybos veikla, vienintelės iš nepriklausomos Lietuvos prieškarinių struktūrų, nenutrūko okupacijų metais. Nes mūsų diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis, o vėliau ir Stasys Bačkis išlaikė diplomatinę tarnybą, pasiuntinybes ir diplomatinį atstovavimą daugelyje šalių, kurios nepripažino Lietuvos okupacijos. „Tai buvo labai svarbu. Ir perdavė įgaliojimus mūsų jau atkurtos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui A. Saudargui“, – priminė prof. dr. A. Eidintas.

Keturiose erdvėse – svarbiausi periodai

Ekspozicijos lankytojams Vytauto Didžiojo universiteto rektorato rūmuose pirmajame aukšte atveriamos keturios erdvės, pristatančios Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklą per šimtą metų: pirmoji pasakoja apie Lietuvos diplomatinės tarnybos ištakas, jos susiformavimą ir veiklą tarpukariu (1918–1940); antrojoje salėje atkuriama užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio (1934–1938) kabineto dvasia. Šioje patalpoje lankytojas gali išvysti ne tik asmeninius ministro daiktus, knygas, bet ir autentiškus ministro kabinete stovėjusius baldus, atgautus iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus. Baldų komplektas buvo įamžintas daugelyje to meto fotografijų, tačiau iki šiol niekas gyvai nebuvo jo matęs. Trečiojoje salėje pristatoma diplomatinės tarnybos veikla egzilio laikotarpiu (1940–1990), lietuvių diplomatų darbas siekiant užtikrinti Lietuvos okupacijos nepripažinimo politiką ir nepriklausomybės atkūrimą. Ketvirtoji ekspozicijos patalpa skirta diplomatinės tarnybos veiklai 1990–2018 metais. Joje kviečiama patirti užsienio reikalų ministro darbo dieną, susipažinti su diplomatinės tarnybos veikla.

Aukotųsi dėl Tėvynės

Pasak prof. dr. A. Eidinto, vienas iš svarbiausių parodos tikslų – kad susipažinusieji su ekspozicija gerai suprastų, kodėl reikalinga Lietuvos diplomatinė tarnyba, ką ji daro, kodėl reikalinga kiekvienam Lietuvos piliečiui. Be to, tikimasi, kad lankytojai pajaus, kokie atsakingi ir pasiaukojantys Tėvynei buvo Lietuvos diplomatai, dalis jų nukankinti sovietiniuose lageriuose, kiti, kurie už kuklų atlyginimą (tai leido turėtos Lietuvos aukso atsargos užsienio bankuose) tęsė diplomatinę veiklą egzilyje, tam paaukojo ir savo asmeninius gyvenimus.

„Ar dabartiniai Lietuvos diplomatai aukotųsi vardan Lietuvos interesų, jei iškiltų kokia grėsmė? – regionų žurnalistai paklausė didelę diplomatinę patirtį turintį A. Eidintą. „Jie žino, ką reikėtų daryti. Ir tai padarytų dėl Lietuvos“, – nė minutės nesuabejojęs atsakė diplomatas.

Tai žinotina

• Per 22 nepriklausomybės metus buvo suformuotas 21 ministrų kabinetas, kuriame ministrais dirbo 100 politikų. Beveik pusė jų tapo sovietų ir nacių okupacijų aukomis: 16 sušaudyta, 10 mirė kalėjimuose ar lageriuose, 3 mirė tremtyje, 11 sugrįžo iš lagerio ar tremties, 5 kalinti pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, bet buvo išlaisvinti per 1941 m. Birželio sukilimą. Simboliškai vertinant pagal pirmosios Vyriausybės narių skaičių, dvi Vyriausybės buvo sušaudytos, dvi nukankintos nelaisvėje, dar dvi buvo kalintos, bet išgyveno.
• Taip pat žiauriai nukentėjo ir ministrų šeimos: buvo tremiamos į Komiją, Altajaus kraštą, Tomsko ir Novosibirsko sritis, vėliau dauguma šeimų iš Altajaus krašto perkeltos į Jakutijos šiaurę prie Laptevų jūros.

Vilija BUTKUVIENĖ

Gintaro KANDROTO nuotr.