Dešimtmečiai teisme: daugelį bylų tebeprisimenu
1965 metų pavasarį baigiau Teisės studijas Vilniaus valstybiniame universitete, o tų pačių metų pabaigoje Gargžduose pradėjau dirbti Klaipėdos rajono liaudies teismo teisėja. Tuo metu teisėjai buvo renkami, tačiau tai buvo tik formalus veiksmas.
Teisėjais pradėjome dirbti dviese: aš ir Algimantas Pliuškevičius. Abu – naujokai. Algimantas buvo teismo pirmininkas, aš – eilinė teisėja. Vėliau ne kartą mane buvo paskyrę teismo pirmininke, kai vietoj A. Pliuškevičiaus išrinkdavo jaunus, nepatyrusius teisėjus. Tų pareigų pasistengdavau kuo greičiau atsikratyti, nes pirmininkui priklausė visi ūkiniai klausimai, kurių aš labai nemėgau. Geriausiai sutarėme su Algimantu. Jis draugiškai bendravo su visais teismo darbuotojais, organizuodavo įvairias išvykas, surinko medžiagą apie Klaipėdos rajono teismo istoriją, organizavo kažkokio jubiliejaus šventę. Pirmininkaujant A. Pliuškevičiui buvo pastatytas naujas teismo pastatas. Po dviejų kadencijų jis išsikėlė dirbti į Palangos teismą, o man dar teko dirbti su P. Žeimiu ir A. Stasiuliu. Teisėjų darbas labai savarankiškas – kiekvienas nagrinėja savo bylas, todėl bendradarbiai didelės reikšmės neturi. Gal tik teismo pirmininkas, neobjektyviai skirstydamas bylas, gali nuskriausti savo kolegą.
Bylos, bylos, bylos… Teisėjos pareigose Klaipėdos rajono teisme dirbau nuo 1965 m. gruodžio mėn. iki 1987 m. birželio mėn. Administracines bylas teisėjai nagrinėjo vieni, o visas baudžiamąsias ir civilines bylas – su dviem tarėjais. Aš labai vertinau tarėjų darbą – galimybę pasitarti ir visada atsižvelgdavau į jų nuomonę. Jiems paaiškindavau, ką nustato įstatymas, o bylos medžiaga buvo išnagrinėjama posėdyje. Buvo ir neigiamų pusių dėl to, kad įstatymai nebuvo pritaikyti prie darbo sąlygų. Pavyzdžiui, buvo reikalaujama, kad iš karto būtų parašytas ir paskelbtas visas nuosprendžio tekstas, todėl sutarus dėl bausmės paskyrimo prasidėdavo laikas, kai teisėjas skubėdavo rašyti nuosprendį, o tarėjams be jokio darbo tekdavo sėdėti, nes jie negalėdavo išeiti iki nuosprendžio paskelbimo. Kartais byloje keli teisiamieji, nuosprendžiai ilgi, o vienas iš tarėjų pasako, kad rytoj jis dėl darbo ar kitų reikalų negali dalyvauti teisme – trūks plyš reikia bylą baigti šiandien. Tekdavo rašyti be jokios pertraukėlės kelias valandas iki visiško pervargimo. Anksčiau dirbau mokytoja, todėl pažįstami kartais klausdavo, kur sunkiau. Atsakydavau, kad pavydžiu mokytojams pertraukų. Džiaugiausi, kad žemiausio lygio teismai nenagrinėjo politinių bylų, nė tokių, kuriose numatyta mirties bausmė. Buvo malonu, kad į teismo darbą visai nesikišo rajono valdžios organai. Teko teisti LKP Klaipėdos RK sekretoriaus K. Petrausko brolio sūnų, paskyrėme jam kelerių metų laisvės atėmimą. Nei prieš bylos nagrinėjimą, nei po bausmės paskyrimo niekas iš partijos komiteto neatsiliepė.
Nelengvas teisėjos darbas. Daugelį bylų ir dabar prisimenu. Kartais sapnuoju teismo posėdį. Ypač įstrigo dvi civilinės bylos, kurias išnagrinėjome ne pagal įstatymus. Viena nedidelė, dėl 200 rublių grąžinimo. Kelios dienos prieš posėdį į kabinetą užėjo atsakovai – vyras su žmona – ir pradėjo aiškinti, kad nenori grąžinti rankpinigių dėl karvės pirkimo, nors svarbių argumentų neturėjo. Pagalvojau: gerai, kad prisipažįsta juos gavę, nes įstatymas reikalauja rašytinės sutarties. Į teismo posėdį atvyko tik viena atsakovė (be vyro) ir pareiškė, kad jokių rankpinigių iš ieškovės negavo. Žiūriu ir netikiu, dar bandžiau priminti, kad kabinete kalbėjo kitaip. Sako: „Vyras buvo išgėręs, gal ir pripažino, aš nieko nesakiau.“ Sėdim su tarėjais pasitarimo kambaryje ir nežinom, ką daryti. Formaliai žiūrint, nėra sutarties, reikia ieškinį atmesti, bet tuo atveju mes patvirtiname melą. Negražu. Sutarėme rizikuoti ir priteisėme 200 rub. Paskaičius sprendimą, atsakovė išsitraukė 200 rublių iš kišenės, padėjo ant stalo ir pasakė ieškovei: „Pasiimk“. Teismo sprendimas buvo čia pat įvykdytas.
