Dirbk ir baiki

„Dirbk ir baiki“, – moko senelis anūkėlį Dominyką Kazio Binkio to paties pavadinimo eiliuotame pasakojime vaikams. Mat šis vis pradeda darbą, bet niekaip neįstengia baigti. Tą istoriją pravartu būtų iš naujo paskaityti ir šios dienos suaugusiesiems, kurie konkurencinę kovą laimėję, daug prižadėję, pinigus paėmę, pradeda darbus, bet pabaigos nematyti, vis kažkokie trukdžiai, vis force majore (fors mažor – nenumatytos aplinkybės). Taip ir velkasi pažadų ir netesybų šleifas.
Gal tai iš politikos pareina? Pirmiausia čia stebina įsivyraujantis neatsakingas požiūris, netgi nepagarba žmonėms, deja, jau beveik tampanti norma kiekvienuose rinkimuose. Iškelia savo kandidatūrą kokios nors partijos narys, žaviai šypsosi nuotraukose, bet išrinktas tik pasimėgauja populiarumu ir atsisako. Vienam trukdo darbas, kitam aukštesnis postas, sveikata ar dar kas nors, ir palieka rinkėjas savo balsą atidavęs nežinomam, nepažįstamam ar net pasitikėjimo nekeliančiam žmogui. Žinoma, Kauno rajonas čia nepralenkiamas, kur net, kaip skelbiama, keturiolika tarybos narių iškart atsisakė mandatų, bet turim ir savų pavyzdžių. Na, tiek to. Svarbiausia, kad mūsiškiai dorai dirbtų, lėšų negrobstytų ir nepiktintų žmonių. Vis dėlto pirmasis posėdis, prasidėjęs sočiu pavalgymu Drevernoje, jau privertė ne vieną suklusti. Žinoma, galima pradėti piktintis, bet, kita vertus, gal pavalgę kaip kibs į darbus, tai stabdyti reikės.
O Gargždai turėtų būti gražūs, netgi labai. Pažvelgęs į miesto centro vizualizaciją gali pamanyti, kad tai visai kitas miestas, modernus, patogus ir pagaliau turintis savo veidą. Bet stebėdamas, kaip pas mus vyksta visi su kaita susiję darbai, pamažu imi suvokti skaudžią tiesą, kad, ko gero, daugelis nesulauksim. Tiesiog gyvenimas pasirodys per trumpas, o užmojai per daug dideli įprastiniams tempams. Tereikia prisiminti, kaip statome sporto centrą, autobusų stotį, keičiame parką, tvarkome prieigą prie piliakalnio, ir džiaugsmas ims sklaidytis kaip rūkas saulėtą rytmetį. O kiek dar tokių mažų netvarkos salelių turime! Kad ir tas paslaptingas objektas prie senosios sporto salės miesto centre. Niekas nežino, kam jis priklauso (kalbama, kad kažkokiam privatininkui ne iš mūsų miesto), ką čia su juo veikti ketinama. Greitai išdygęs ir ilgiems metams apmiręs (šalia dar toks susitūpęs medinukas riogso). Jau sunku prisiminti, kada jis atsirado, bet taip ir stovi lyg paminklas nebaigtiems miesto darbams. Namas vaiduoklis. Seniau toks buvo Vasario 16-osios gatvėje, juo tėvai vaikus gąsdindavo, bet pakliuvęs į darbščių žmonių rankas tapo gyvenamas ir niekuo nesiskiriantis nuo aplinkinių statinių. Kažin kaip šis, savininkų pamirštasis, įsikomponuos į modernų būsimo miesto vaizdą?
O kol kas grūdamės ankštuose kiemuose bandydami sukimšti kuo daugiau automobilių, braižom vieni kitiems šonus ir laukiam gerų permainų. Arba… perkam namą. Arba turim ir namą, ir butą, ir sodą, ir sklypą. Ką dar galima turėti? Pagal pirkinių ir turto statistiką esame godūs. O jeigu palygintume, tarkim, su japonais, tai net labai godūs. Japonams, pasirodo, nereikia didelės gyvenamosios erdvės, svarbu praktiškai išnaudoti kiekvieną jos kampelį. Net šaldytuvo viršus gali atstoti pjaustymo stalą, tapti laikraščių ir žurnalų stovu ar vieta kelionių lagaminui. Erdvė turi būti kompaktiška ir patogi, nes dažniausiai žmonės šventes švenčia restoranuose, sportuoja klubuose, bendrauja kavinėse, didelę paros dalį praleidžia darbe, iškylauja gamtoje ar renkasi keliones. Namuose japonai nesibodi žiūrėti televizorių, skaito žurnalus ir laikraščius, ko mes jau baigiame atsisakyti. Jeigu tik minutė laisvo laiko, tuoj visi traukiame telefonus, planšetes ir ilgam įkniumbame į juos. O visą dieną praleidę prie kompiuterių, namuose japonai tiesiog stengiasi nuo to pabėgti, mieliau renkasi paprastą serialą ar linksmą laidą arba tiesiog ilsisi. Gal ir mes šį savaitgalį praleisime prie televizorių, nes „Eurovizijai“ nesame abejingi, greičiau azartiški, vis norime laimėti. O, pasirodo, japonai (vėl tie japonai, sakysite), jeigu jau palaiko komandą ar atlikėją, tai be jokių išankstinių sąlygų ir nesveiko noro nugalėti. Jie tiesiog džiaugiasi savo žmogumi ir palaiko ne tik sėkmės atveju, bet ir nepavykus. Atrodytų, kuo čia toji „Eurovizija“ gali benustebinti? Juk visko jau matėm: barzdotų moterų, sijonuotų vyrų, beveik nuogų ir pasislėpusių po kaukėmis ar kailiais, stebinusių gebėjimu dainuoti ant pianino ir iš jo išlįsti, skraidyti scenos erdvėje, kraipyti pirštus ir vartaliotis ore ir t. t. Bet, aišku, labiausiai lauksim savo dainos, gražios, su tautiškumo akcentais, kuri keltų pasididžiavimą ir suvirpintų širdis. Kad konkursui pasibaigus liktų ne kartėlis, o noras jos klausytis. Kad darbas iki galo būtų padarytas.
Taigi norint pradėti naują darbą, reikia senus tinkamai užbaigti. Kitaip paliksime kiaurų stogų, duobėtų kelių ir netesėtų pažadų gadynėje. Ir ką čia veiks dirbtinis intelektas? Kaip su juo tvarkysis jaunoji karta, ta, kuri nuo labo ryto jau „veipina“, t. y. svaiginasi. Bet čia jau kita tema – apie padūmavusius moksleivių protus ir nesibaigiantį švietimo reformų maratoną.