Dūnėninkė dėdžioujas esonti žemaitė
„Nelaikau sāvės puoetė, kad galiečiau vėina līstė ī knīga. O bėndruo knīguo gera jautūs. Je napatink mōna eilierašte, kėtu paskaita“, – sāka dešimti mētu Gargždūs gīvenonti garbaus omžiaus Alduona Lukuošienė. Eilės ėr pruozas vaizdelius rašonti žemaitė, kėlosi nu Laukuvuos, dėdžioujas sāva tarmė ėr primėn, kad ana na dounėninkė, o dūnėninkė, kuokėi bōva ėr anuos senele.
Iš tievėške ėr atgal
Apie sāva gīvenėma A. Lukuošienė pasakuo tēp rame, nasėaltaravuodama, nuors varga puokariu Lietovuo anuos šeima na tik mātė, bet ėr patīrė. Senēlis 1950 m. bōva ištrėmts iš gimtuosės suodības. Kad ėr anuos naišvēžtu ī Sėbėra, Alduonas māma so trim vākas vežėmu, arklioka traukiamu, nākti parsėkraustė gīventė natuolėi Kaltėnienu. Tėn Alduona ėr septīnės klasės bėngė, o paskiau išvažiāva muokītėis buhaltērėjės ī Klaipieda. Vėsa gīvenėma ėr dėrba ton darba grīžosi ī tievėškė pri Laukuvuos. Vo kāp nadėrbs? „Nuoriejau nusėpėrktė sāva tievėškė. Sākė: dėrbk kolchuozė ėr pardūsma. Tievėškė bōva apgīvendinta. Dāvė mon kamarėkė, o ka nusėpėrkau, vėsė tėi žmuonis išsėlākstė“, – sogrīžėma ī gimtus nomus prisėmėnė A. Lukuošienė.
Tās laikas na kuožnus bōva raštings: tai vėins, tai kėts kuolūki specialists paprašīdava Alduonas kon parašītė, je pats nasogebiejė. A. Lukuošienė sāka, kad ana nabōva sunke nei bibliuotekėninke padietė, nei kuoke agėtbrėgada kon sokortė, je paprašīdava, bet ožvės labiause šėrdės džiaugies, ka rašīdava na palėipta, o pagal sāva nuora. Na vėins laikraštis anuos eilieraštius īr spausdėnės, bet dabar anus skaitīdama autuorė tik atsėdūsie, kad anėi toriejė tėktė ont tarībėniu laiku korpaliaus.
Rāda draugu
Po kori laika, ka sosėrga viežiu ėr mama, ėr vīrs, ka ištekiejė abėdvė dōktėris, A. Lukuošienė parsėkielė ī Rėitāva ėr čia bemaž 20 mētu gīvena, slaugė artėmūsius, rašė ī rajuonėni laikrašti, lonkė literātu būreli. Prieš 10 mētu apsėgīvena pas dōktėri Gargždus. „Senatvie keistė gīvenama vėita nier lėngve, bet vāka gerė, vėsor mon gera. Mōna tievėškie beveik vėse drauga išmėrė, o čia sosėradau nauju: je nuori so kou padraugautė, prisiedi ė pasėšneki“, – pasakuojė bōvosi laukovėškė. Gargždus ana rāda ėr bėndramintiu, sosėspėitosiu ī kūrieju kluba „Puotekstė“. Sīki rōdėni Alduona vėinam rėngėnie sāva eilieraštiu, katrus rāša nu mažėns, paskaitė, o nesene atējosi ī Vinca Petraiti kningas „Paslaptis meilės vardu“ pristatīma J. Lonkoti viešuojuo bibliuotekuo pradžioga, nes Vincus kėlės iš Laukuvuos parāpėjės, o anuo tievelius priš daug mētu gera pažėna. „Vincus tada vāks dar bōva. Mon ons kāp anūks. Paduovanuojė sāva knīga. Gražė eilierašte“, – sāva krāšta kūrībėšku žmuogum džiaugies A. Lukuošienė.
Je būtu tuoki tėksla toriejosi, ėr pati sāva kninga būtu jau sene bevartonti. Bet kukli ėr santūri būdama sāvės puoetė nelaika ėr gera jautas tik bėndruo keliu kūrieju kninguo sāva eilieraštiu rādosi.
Rėitāva literātu almanachė „Savi“ īr Stāsi Žlėbėna, Edmunda Malūka, baigosi vėdorėne Rėitavė, kėtum žemaitiu, ėr ėlga tėn gīvenosės A. Lukuošienės eiliu. 2020 m. Rėitāva tretiuoji omžiaus universitets mėniejė 10 mētu sokakti ėr ta pruoga išlēda kninga „Spalvingas gyvenimo ruduo“. Anuo ėrgi īr Alduonas eilieraštiu, kāp ėr almanachus „Tėviškės vyturiai“, „Laikas eina žingsniais atsargiais“. Tarp 38 Plungės ėr Rėitāva krāšto kūrieju žemaitėškam leidėnie „So meilė Žemaitėje“ apie meilė gamta, žemaitiu tarme, legenduoms, dainuoms daile prisėglaudė A. Lukuošienės kūrība. Natrokus torietu pasėruodītė priš 11 mētu mėrosės Lietuvuos rašītuoju sājungas naries, poetės, humoresku kūriejės Bėrutės Lengvenienės atmėnėmou skėrta draugu kninga. Draugīstė so šia puoetė A. Lukuošienė iki šiuol dėkte vertėn.
Tarmie nu gėmėma
Nu pat jaunīste rašonti sāva gīvenėma dienuorašti A. Lukuošienė eiliou ėr literatūrėnė kalba, ėr žemaitėška. „Esu nu prigėmėma dūnėninkė ėr napatink, kad kartais bonda mōna eilieraščius paverstė ī dounėninkės. Sīki vėina skaituove esu lēdosi. Ana net konkursa laimiejė so tou mōna eilieraščiu“, – nusėšīpsuojė kūriejė. Mīlietė ir keravuotė gimtojė tarmė Alduona īkviepė laukovėškis a. a. Nuorberts Vielius, vėins iš žīmiausiu Lietovuos etnogrāfėjės rinkieju, folkluoristu ėr baltu mitoluogu. Pasaulie pripažinta etnėnės kultūras tīrėnietuoji vardu pavadinta Laukuvuos gimnazija. „Norbertoks paragėna moni rašītė žemaitėška. Kaimīnīstie gīvena. Džiaugūs, kad esu žemaitė ėr ka žmuogus šnek sāva šnekta – nuostabe graži mon žemaičiu kalba. Bet skaitītė žemaitėška baise sunke. Pati sāva da paskaitau, bet kėtu vuos vuos “, – pripažėna dūnėninkė, katruos dvāsė gaivėn gimtuoji tarmie. Ana pasteb tarmies skėrtomus sāva aplinkuo ėr pateik pavīzdi: Laukovuo sāka ētė narek, Kaltėnienus – eitė narek, o Skaudvilės pōsė rokoujas na tēp: artiau literatūrėnės kalbuos.
A. Lukuošienė seniau vėišiedama Skoudė pajota, kad na tik paaugė žmuonis, bet ėr muokėne drōse šnek žemaitėška, o gargždėške vāka – bėndrėnė kalba. Gal anus galietu paskatintė muokītuoje, žėnuomu žmuoniu, šnekontiu sāva tarmė, pavīzdīs? Pati Alduona vėsa gīvenėma nuoriejė sauguotė tievu, senēliu tarmė, o būdama vėinioulėkmētė ožrāšė 1889 m. gėmosi sāva senēli pasakuojėma. Grīžės iš Pėrmuoji pasaulėni kāra ons nabrāda žmuonuos ėr dvėju vāku – bōva lėkosi gīva tik septīneriu mētu Alduonas māma. 1950 m. senēli ištriemė ī Sėbėra. Senēlis tėn ėr palaiduots. Alduona dėkte anon mīliejė, nes tievēlis, 1945 m. iš Laukuvuos ištrėmts kāp politėnis kalėnīs, 1947 m. mėrė Permie. „Mamītė anuo laukė vėsa gīvenėma nežėnuodama, ar gīvs, ar mėrės, diel tuo net šv. Mėšiu naužsakīdava. Kad tievēli nabie, sožėnuojau tik Napriklausuomuo Lietovuo“, – šeimuos istuorėjės pōslapius versdama sosėgraudėna A. Lukuošienė.
Atgāvos Lietova Napriklausuomībė, sāva pėrmus eilieraštius A. Lukuošienė skīrė laisve ėr brongiausiu žmuoniu atmėnėmou.
Vakars su seneliu
Mun atruoda, ka visi senele i babūnelės didele nuor pasiruokūti su sāva bindraumžes, su sāva vākas i anūkas.
Su maluonumu prisiesdavau pri senēli šuona i klausīdavau anuo šnektuos. Su dideliu nuoru pasakuodava apie Pėrmuoji pasaulėni kāra (1914–1915 m. i uns tin dalīvava), apie bruolius, seseris, sāva māma, katrī visi išvažiāva ī Amērika. Uns šnekieji žemaitiška dūnininku tarme. Vīna vākara pasiruokavīma užrašiau i nuoru su jumis pasidalinti:
„Liubau, muna čiesas mergas buva didele strainas. Kāp i daba nuorieji gražē pasiriedīti i puike atruodīti. Nažutkeles pasisiūdava iš balta lina skiautes, su ilguom runkuovikiem, uždaru untuku, mat kitāp buva nagražu ruodītis bažnīčiuo. Nažutkeles buva pasiuvinietas i papuoštas visuokiuom kvarbatkeliem. Sijuonus siūdava iš numī austas medžeguos: čerkasa, vuo žīma iš mila. Sijuona buva ilgi. Gražus anī būdava: lungūti, drūžieti, vuo kartas i līgus (vīnuos spalvuos). Pri sijuona visada nešiuoji kvartūga su kišene. Mat reikieji einunt į bažnīči īsidieti maldaknīgi, ruožunčiu i da kunuors. Kvartūga buva siuvami iš numī austa lina, pasiuvinieti, pakutūti.
Panas ir auguses muotriškas augina ilgus plaukus. Anus supindava ī vīna arba dvi kasas, katras kartas apvīniuodava aplink galva. Senesnes muotriškas apsiguobdava skiuskeles, katruos daugiause būdava pirktines: baltas arba spalvuotas su kvietkeliem.
Baguotesnes apaudava kamašus, o visas kitas eidava su mediniem klumpeliem. Klumpēles buva graže išskaptūtas iš klēva mēdi, o viršus išraižīts egleliem a sauleliem.
Pānas buva didele ambicingas, nabundīk prikišti piršta, ēji iškieluses krames, o nū klumpiu tauškieji miestēli tratavara.
Vuo vīra apsiriedīdava numī austas čerkasines arba milines kuostimas. Balta lina marškines i da pasisiūdava šalbierka. Jegu kuostims iš čerkāsa, kelnes buva palaidas (plačias), vuo je iš mila, pasisiūdava brīč kelnes, katruos buva žīmines i gera ītilpdava ī ilgus bātu aulus. Pri palaidu kelniu audavuos kamašus arba klumpes. Kamašus pirkdava krautuvie, o ilgus batus iš skūruos siūdindavuos pas šaučiu, katras ī vidu isiūdava kremavuos oduos putravuoni, kad būtu šilčiau. Padus prikaldava mediniem vinikiem, katras vadina štiptas. Vinikes išdruoždava iš kīta subinkauli mēdi.
Pagrindini išvīka, graže pasiriedžius, sekmadīnes buva ī bažnīči, o vasaruom ī gegužini. Tin patīs dainevuom, grajijuom, šuokuom – linksmi buvuom.
Mūsa bažnīčia stuovieji unt namāža kalnāli i einunt žīmuom su klumpiem baise slīda, tūdie taks buva nubarstīts pelenas. Tik pamislīk, kap atruodi bažnīči puo sumuos! Padlagas buva vīni pelenā! Nu i kas čia tuoki, juk Pelenu dīna parapijuonems i unt galvuos pelenus bieri: „Iš dulkes ateje ī dulki pavirsi…“
Nu če tau visakuo pripasakuojau, sutēma. Vielus vakars. Ēkem gulti. Aš ī elkieriu pri babūneles, tu ī prīšininki pas sesereli. Labanakt.“
Alduona Lukuošieni užraši seneli Prunčiškaus Krinciaus pasakuojima
Šnekiekiam žemaitiška
Mums kartas suspaud i dūši, i širdi,
Ka mūsu kalbeli nagraži, girdi,
Ka trūkst mums kultūras, ka esam stačiuoka,
Ka visi žemaite bindrauti namuokam…
Apginkem, žemaite, sāva šnēka, apginkem!
I dėl tvirtuma vīns kita graže apkabinkem!
Mas muokam bindrauti, mas muokam rokūtis,
Nuors kartas aukštaitis prīš mus pasipūtis…
Juk esam pasakin na sīki, na vīna:
– Nasuket galvuos mums nie nakti, nie dīna.
Mas mīliam Tievīni kāp protieve šnek,
Kur Akmena, Jūra, kur Minija tek.
Čia graži kalnele, apaugin miškeles
Čia kuožna dirvēli nuvaikščiuota keles.
Žemaite, laikīkemies stipre už runku
I sauguokiam kalba – tun pavelda brungu.
Privalom žemaitiška visi muokieti,
Vakā i anūka kāp mas tur šnekieti.
Muna Žemaitija
Nadideli ta muna Žemaitija,
Kap numūs išausta māmas skuskeli,
Kāp gintara māžas gabalēlis
pamests unt pajūri takēli.
Vo gražumu prilīgst ramule
ar rūtu darželiu pri tāka.
Java čia kāp sīna sugulin
apie mūsu darbštuma daug sāka.
Ir šneka čia gražiausi pasaulie,
gražiausias upes, kalnele,
čia pati švīsiausi sauli,
ir pātis tīsiausi kelale!
Tavi galem apkabinti su runkom,
kāp māža avēli priglausti
ir žuodžius gražiausius surinkin
ī žemaitiška jūsta īausti.
Muotinēles švintas buva
(Iš senēli pasakuojimu)
Da atsimenu nu vāka
kāp kovuoji už valāka
žēmes dūna užauginti,
sāva vākus pamaitinti.
Šmuota būta tū vakēliu:
kits i kits kasmet unt kēliu.
Nagalieji tuo gadīnie
prapuldīti anie vīna.
Nieks nalēpina nū māža,
kuožnas sāva „brika veži“:
kas žunsīčiu pulka gāni,
kas tarnāva už pīmeni.
Mētu septīniu nabuva
tin tarnāva, kur pakliuva.
Širdes muotinas turieji
nasakīkiam naskaudieji.
Palīdiejus ī tarnīsti
dūnas žiauberi īvīsti,
ruožunčeli da idieji,
pruo vartelius palīdieji.
Vo pasilgdava bagāla,
kad nasied visi pri stāla.
Su runka aštria grublieta
vis pagluosīti nuorieta.
Muotinēles švintas buva,
Nasimieti, kur pakliuva:
verpi, audi, pāčias siuva,
dirba, biega, kuol nugriuva.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Pašnekuovės archīva nuotr.
