Emilijos išlaisvinti

Kino filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“ turėjau progą pažiūrėti premjeroje, skirtoje žiniasklaidai. Vos tik baigėsi kino seansas, įspūdžius greitosiomis užrašiau savo feisbuko paskyroje. Dabar, kai jau daug mano pažįstamų, bendraamžių taip pat yra pažiūrėję šį filmą ir taip pat kaip ir aš yra sukrėsti – manau, kad gerai padariau taip nenugludintai iškart išsakęs savo būseną.

Taigi rašiau, kad nesu didis kino kritikas ar žinovas, bet esu iš tų, kurie yra matę dvigubai daugiau lietuviškų filmų nei vidutiniškai lietuvis. Neverta minėto filmo lyginti su kitais dabar (ar neseniai) rodytais, nes tai visiškai kitokio žanro ir pobūdžio filmai.

„Emilijos iš Laisvės alėjos“ anonsinį filmą per televiziją ar internete mačiau gal 2–3 kartus. Bene antrą kartą žiūrint man buvo lyg ir nuobodu, nes iš esmės nesupratau, kas, kaip ir kodėl. Galbūt iš tiesų susidomėti filmu padėjo tai, kad teko anksčiau skaityti, jog scenarijaus pamatai – Romo Kalantos susideginimas aštuntojo dešimtmečio Kaune.

Nors anonsinis filmas buvo nepatrauklus, tačiau filmo peržiūra pranoko lūkesčius ir sukėlė tikrą emocijų pliūpsnį: nuo noro, kad koks nors Briusas Vilisas „Kieto riešutėlio“ veikėjas įsiveržtų ir iššaudytų visus blogiukus, iki suvokimo, kad tai realybė, kuri vienaip ar kitaip jau įvyko. O įvyko tai, kad „Lietuvą sušaudė, išvežė į Sibirą ir melioracijos grioviuose užkasė“. Nebijau prisipažinti, kad žiūrėdamas filmą kelis kartus susigraudinau dėl itin stipraus emocijų lauko, kurį suaudrino pats siužetas ir puiki režisūra. Šie jausmai neatsiejami nuo širdyje glūdinčio patriotizmo ir skaudu žiūrėti, kaip tavo mylimą šalį trypė mėšlinais batais. Bet kaip bebūtų kraupu filme matyti sovietinės realybės suluošintus žmonių gyvenimus, mes turime tai pamatyti, perkošti per savo mąstymą, pasidaryti išvadas, suvokti nepriklausomybės vertę. Žinoma, kitas, šaukiantis tik dėl materialios gerovės, gali tokio poreikio ir nesuprasti. Apie tokius taipogi kalbėjo šiame filme, kai už laisvę ir Lietuvą svarbiau „kaulas ir mėšlas“.

Man „Emilija iš Laisvės alėjos“ įrodė, kad lietuviškoje kino padangėje trūksta tokio tipo meninių filmų, atitinkančių nūdienos dvasią, neperspaustų „virkavimų“ bei teisimo, kad dabartinė karta nieko nesupranta. Kai filme taip stipriai einama per jausmus ir identitetą, tai pradedu galvoti, kad gal tai padėtų ugdyti patriotiškumą suvarant mokyklų aštuntokus pažiūrėt tą filmą nemokamai (čia buvo ironija – esu prieš smurtą ir prievartą).

Dažnai pagalvoju apie tai, kodėl tikrąją Lietuvą sovietiniam režimui pavyko ištremti ir sušaudyti miškuose, o 50 metų Lietuvoje karaliavo asmenys, neturintys nieko šviesaus viduje? Ir daug jų 90-aisiais sukalbėję poterius, pamojavę vėliavomis (jau trispalvėmis), vėl trypė ir tebetrypia mūsų Tėvynę sėdėdami netgi aukštuose postuose, tapę visuomenės veikėjais, politikais. Jausena bjauri, kai suvoki, jog jie trypia baisiau nei sovietmečiu, nes šįkart jie tai daro tarsi teisėtai – gi juos renkame į valdžią. Tad ir negali pykti, nes patys esame chameleonai.

Deja, nebaigsiu šio monologo šviesia gaida apie mūsų nuostabiąją jaunąją kartą, kuri kada nors esą pakeis Lietuvą. Netikiu greita šviesia ateitimi, nes irgi esu to jaunimo dalis. Juk matau, kokie žmonės užaugo ir auga, kokie valdys Lietuvą. Materialistų karta mes. Nereikia net priešo, o mes jau pasirengę išduoti draugą dėl kokio BMW X5 ir neturėti jokių įsipareigojimų Lietuvai, nes kažkur visada bus geriau ir išskrisim ten. Žymiai geriau ir saugiau neturėti jokių ambicijų, nes gi pačiai Lietuvai trūksta idėjos…

Gal per stipriai pasakysiu, bet po filmo premjeros pasijaučiau kaltas, kadangi anuomet tūkstančiai gavo kulką į nugarą, šimtai tūkstančių buvo išvaryti iš sodybų, patyrė prievartą ir pažeminimą, o aš dar nieko gero dėl laisvės nenuveikiau. Tiesiog turiu banalią svajonę, kad vis tiek kada nors ją pradėsime vertinti ne pagal uždarbį, ne pagal tai, kiek kainuoja daiktai ir kiek jų galiu kažkur pigiau nusipirkti.

Viliuosi tuo, kad dauguma žiūrovų suvokė, kad filmo Emilija – tai ne vien personažas, tai puikiai įgyvendinta aliuzija į Lietuvą, kuri daug kentėjo, bet ištvėrė ir nebuvo palaužta. Emilija – tikrai ne vien personažas, tai vizija, išlaisvinanti mūsų mintis.

Vytautas BUTKUS

P. S. Būtinai vėl nueisiu į filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“, kai eilinį sykį nebetikėsiu savimi Lietuvoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių