Fotografija prasideda ne nuo aparato, o nuo pajautos
Pokalbis su buvusiu agluonėniškiu, fotomenininku Remigijumi Treigiu
Agluonėnuose, Mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje, vyko fotografavimo pagrindų ir kūrybinio matymo praktikos užsiėmimai, kuriuos gegužės viduryje vedė vienas ryškiausių Lietuvos fotografijos kūrėjų – fotomenininkas Remigijus TREIGYS. Dvi dienas dalyviai mokėsi ne tik fotografavimo technikos, bet ir svarbiausio dalyko – sustoti, stebėti ir pamatyti. Su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu kalbėjomės apie vaikystę Agluonėnuose, pirmuosius kūrybinius impulsus, fotografiją iš atminties ir tai, kodėl svarbiausia mene – ne technika, o žmogaus pajauta.
Vaikystės vaizdai – kūrybos dalis
– Kaip prasidėjo jūsų kelias į fotografiją?
– Turbūt viskas prasidėjo, kai mokiausi Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Fotografija mane sudomino, atsirado studentiški darbai, eksperimentai. Iš pradžių tai buvo tarsi žaidimas, o paskui tas žaidimas virto labai rimtais dalykais. Bet jei kalbėtume dar giliau, viskas prasidėjo daug anksčiau – vaikystėje. Mama buvo labai kūrybiškas žmogus (Gražina Treigienė buvo ilgametė Agluonėnų darželio „Nykštukas“ direktorė – aut. pastaba). Ji rinkdavo medžių šakas, iš jų kurdavo įvairias kompozicijas, gyvūnus. Gal tai kažkur manyje ir pasiliko.
Atsimenu save vaiką, kai dar gyvenome Suvalkijoje – smėlio dėžėje iš molio mėgau lipdyti namus. Tada juk negalvoji, kad tapsi menininku. Tiesiog kažką darai, nes tau įdomu.
– Jūsų gyvenime buvo nemažai persikėlimų. Ar vaikystės vietos žmogų formuoja?
– Labai. Iš Prienų rajono persikėlėme į Vėžaičius, paskui – į Agluonėnus. Vaikui tai didžiulis lūžis. Tu netenki savo kiemo, savo pasaulio. Pamenu, kai pirmą kartą atvažiavome į Agluonėnus. Kelias buvo apsuptas medžių, tarsi tunelis. Tėvas pasakė: „Vaikai, parodysiu, kur gyvensime.“ Tuo metu man viskas atrodė kaip kažkokia paslaptis – miškas, nepažįstama vieta. Dabar suprantu, kad tokie vaizdai žmoguje pasilieka labai ilgam. Jie kaupiasi kažkur viduje ir vėliau tampa kūrybos dalimi.
– Kada supratote, kad fotografija taps ne tik pomėgiu?
– Iš tiesų studijavau vizualinį dizainą. Tačiau mane visada traukė grynieji menai, tapyba. O fotografijai labai didelę įtaką padarė kinas. Prisimenu lietuviškus filmus „Jausmai“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Gražuolė“. Vėliau atradau Fellinį, Tarkovskį, italų neorealizmą, prancūzų naująją bangą. Visa tai labai veikė mano matymą. Paskui fotografija tiesiog tapo pagrindine mano kūrybos kalba.
– Ko ieškote fotografuodamas?
– Gal labiau savęs. Mano fotografija nėra tiesiog to, ką matai, dokumentavimas. Per fotografiją kalbi apie savo patirtį, emocijas, išgyvenimus. Apie nostalgiją, laiką, atmintį. Kartais net sunku paaiškinti, ką tiksliai fotografuoji. Tu tiesiog pajauti.
– Dažnai sakoma, kad gera fotografija priklauso nuo technikos. Sutinkate?
– Ne. Fotografija prasideda ne nuo aparato, o nuo pajautos. Svarbu, kaip jauti vietą, šviesą, atmosferą. Technika gali padėti, bet ji nesukuria jautrumo.
Agluonėnai – įkvėpimo šaltinis
– Į Agluonėnus grįžote ne tik kaip menininkas, bet ir kaip žmogus, čia praleidęs paauglystę. Koks tas sugrįžimas šiandien?
– Kitoks nei anksčiau. Kai buvo gyvi tėvai, jausdavausi, kad grįžtu namo. Susirinkdavo visa šeima, būdavo gyvas namų jausmas. Dabar to nebėra, todėl sugrįžimas tapo jautresnis. Bet kartu jis atnešė ir naujų atradimų. Per šią fotografijos stovyklą mane labai sužavėjo žmonės – jų nuoširdus atvirumas ir meilė savo kraštui. Patinka paprasti žmonės, su kuriais lengva bendrauti.
– Vaikystėje Agluonėnų kultūros namai turbūt buvo svarbi vieta?
– Labai svarbi. Ten eidavome į šokius, žiūrėti filmų. Dabar, po kelių dešimtmečių sugrįžus į tą pačią salę, buvo labai jautru. Pamenu ir anuometinius šokius, kai jaunimas atvažiuodavo net iš kitų kaimų. Būdavo visko – ir muštynių, ir nuotykių. Tokie laikai buvo (juokiasi – aut. pastaba).
– Kaip manote, kuo tokios mažos vietos kaip Agluonėnai gali įkvėpti menininką?
– Prisiminimais. Kartais užtenka vieno kvapo, garso ar vaizdo. Įeini į kultūros namus – ir staiga grįžta visa vaikystė. Sutinki seną draugą ar kaimyną, su kuriuo nesimatėte daugybę metų, – ir vėl kažkas sujuda viduje. Tokios vietos žmoguje palieka labai daug.
– Jei galėtumėte nufotografuoti vieną Agluonėnų akimirką ateities kartoms, kas tai būtų?
– Sudėtingas klausimas. Mano fotografijoje nėra svarbi konkreti vieta ar laikas. Man svarbesnė atmintis. Šis kraštas turi daug mistikos, daug istorijos. Tai Mažoji Lietuva su savo raudonų plytų architektūra, praradimais ir tyliais pėdsakais. Gal tai būtų tiesiog sena plyta, kurioje įrėžtas kažkieno vardas. Svetimo žmogaus ženklas, išlikęs laike. Man atrodo, visa šio krašto esmė slypi tame trapume – kas buvo, kas išnyko ir kas liko žmogaus atmintyje.
– Ko palinkėtumėte Agluonėnams kaip Mažajai kultūros sostinei?
– Išsaugoti tai, ką turi. Saugoti tradicijas, istoriją, paveldą. Mes neturėtume dabarties be praeities. Labai svarbu žinoti, iš kur ateiname. Ir svarbiausia – išsaugoti savo fotografiją iš atminties.
Kalbino
Asta MARCINKEVIČA
Junetos JURGAITYTĖS nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
