Simboliuose ir abstrakcijose užslėpta siela

Pirmąją savo piešinių parodą „Žvilgsnis“ Plikių bibliotekoje pristačiusi Melanija Alūzaitė iš Medikių kaimo tai vadina įdomiu įvykiu, gerąja patirtimi. „Tegul kiekvienas perskaito, ką aš nupiešiau ir savaip interpretuoja“, – kalbėjo jaunoji autorė.

Atsiverti paskatino bibliotekininkė
Plikių bibliotekoje savo pirmąją piešinių parodą „Žvilgsnis“ surengusi M. Alūzaitė iš Medikių kaimo jaudinosi. Jai nuo mažens patiko piešti sąsiuvinių paraštėse, užrašų knygelėse, bet manė, kad kūrinėliai liks stalčiuje. Mergina neplanavo jų parodyti viešojoje erdvėje, todėl pyktelėjo, kai mama Vita slapčia jos piešinius parodė bibliotekininkei Ritai Paročkienei, kuri paskatino surengti parodą. „Noriu, kad Plikiuose ar netoli jų gyvenantys gabūs žmonės būtų pastebėti, atsivertų bendruomenei“, – patikino ji.
Parodos atidaryme dalyvavo ne tik Melanijos artimieji – atvyko jos draugų. „Įdomus įvykis, gera patirtis“, – apie savo piešinių pristatymą kalbėjo mergina.
M. Alūzaitė savo parodoje „Žvilgsnis“ eksponuoja 20 piešinių, įvairia technika atliktų per pastaruosius 4 metus. Piešti ją paskatino buvęs draugas, gimtadienio proga padovanojęs bloknotą ir pieštukų. „Menas mane traukia nuo vaikystės: vaidinau uostamiesčio vaikų darželyje, vėliau Žvejų kultūros rūmuose šokau vaikų šokių studijoje „Junga“, – atskleidė Melanija. Visgi ji nesirinko su menu susijusios profesijos, o Klaipėdos turizmo ir verslo mokykloje įgijo poilsio ir paslaugų agentės diplomą, nors šis darbas jos netraukia.

Liūdesį išpiešė paveiksluose
M. Alūzaitės paveiksluose pagrindinis akcentas – akys, todėl rengėjams kilo mintis parodos ekspoziciją pavadinti „Žvilgsnis“. Per simbolius ir abstrakcijas veržiasi užslėpta siela. „Iš pradžių piešiau žmonių veidus, po to – debesis, pabandžiau ir jūrą, – kalbėjo Melanija. – Piešiu pieštukais, spalvotais ir nespalvotais, flomasteriais, markeriais, akriliniais dažais – jeigu reikia, viename piešinyje taikau kelias technikas. Spalvomis, simboliais išlieju savo jausmus, emocijas – netyčia atskleidžiu, kaip aš jaučiuosi. Visi skirtingai mato mano paveikslus – tegul interpretuoja, kaip kam atrodo.“
Antai parodoje apsilankęs fotografas spėjo, kad viename portrete skrybėlėta dama – Melanijos mama, rodos, tikra dvasios karalienė. Kitame paveiksle besistiebianti gėlė – įžvelgi gyvybės, vilties ženklą. O ką simbolizuoja viename portrete iš akių kylančios musmirės? „Iš kur įkvėpimas? Nežinau – prisėdu ir piešiu, ką sugalvoju. Kartais pamatau kažką gražaus, ir tai įkvepia mane“, – atskleidė autorė.
Ji prisipažino, kad saugo kelis paveikslus, kuriuose išpiešė savo liūdesį, ir jų niekam nerodo. Ar galima išpiešti liūdesį? „Nežinau, bet man pasisekė“, – tvirtino mergina.
M. Alūzaitė piešimo mokėsi tik Plikių Ievos Labutytės pagrindinėje mokykloje. „Kai ką sužinojau dailės pamokose – mokėmės piešti pieštukais“, – sakė ji. Dailės mokytoja pagirdavo Melaniją už labai gražius piešinius. Bet mokytis dailės pagrindų ji nenori, nes patinka piešti, kaip jai atrodo – nebūti įspraustai į rėmus.
Plikių bibliotekoje visą spalį galima skaityti M. Alūzaitės sielos vingius, išpieštus jos paveiksluose.
Virginija LAPIENĖ
Jono LEMEŽIO nuotr.