Keramikės angeliukai neša linkėjimus namams
Papuošta žaliaskarė, virš stalo augalais iškaišytas šviestuvas ir besisupantis šiaudinis sodas – viskas Dituvos sodininkų bendrijoje įsikūrusių Violetos ir Dainiaus Šarkų namuose dvelkia ramybe ir švenčių laukimu. Šeimininkai svetingai atvėrė duris pažinčiai su keramikos dirbiniais, tarp kurių – meilės, gausos, švelnumo, svajonių ir kitų gėrybių linkintys angeliukai.
Šaknys – Suvalkijoje
Diena, kai susitikome su Violeta ir Dainiumi, buvo sklidina laukimo – po kelių valandų iš Graikijos, kur gyvena, turėjo grįžti Violetos dukra Gabrielė. Animatore dirbanti mergina, pasak mamos, tokios pat meniškos prigimties, kaip ir visa šeima. Dukra Vaiva – studentė, būsima restauratorė, šventėms irgi skubės pas mamą.
„Esu kilusi nuo Šakių, zanavykė, – gražia to krašto tarme pradėjo pasakoti Violeta. – Lukšiuose baigiau vidurinę mokyklą, o mokytis kokioje meno mokykloje galimybių gyvendama vienkiemyje neturėjau.“ Iki šiol kūrybinga moteris dėkinga savo buvusiam mokytojui tautodailininkui Vidui Cikanai, nes jis padėjo pasiruošti stojamiesiems egzaminams, kai nusprendė įgyti Kaune dekoruotojo-apipavidalintojo specialybę. Dirbti pagal profesiją Marijampolėje vienoje įmonėje, rankomis pjaustant kiekvieną raidelę, darant trafaretus, kaligrafiniu šriftu rašant stendus, teko neilgai dėl etatų mažinimo. Iš septynių vaikų šeimos kilusi Violeta norėjo kuo greičiau tapti savarankiška ir užsidirbti – svajojo apie savo namus. Sužinojusi, kad Marijampolės ligoninėje reikia dailininko, ėmėsi sveikinimų, atvirukų rašymo, vitrinų, scenų dekoravimo, kompozicijų iš gėlių kūrimo – kūrybiškumo, bet ir tikslumo, kruopštumo reikalavusių darbų… Taip praėjo 11 metų. Sukūrusi šeimą ir susilaukusi pirmagimės Gabrielės po dekreto sužinojo, kad dailininko etatą panaikino, tad ilgai nesvarstė ir toje pačioje ligoninėje persikvalifikavo į slaugytojos padėjėjas hemodializės skyriuje.
Draugės pagalba
Gimus antrai dukrelei Vaivai suderinti darbo grafiką ligoninėje ir šeimos poreikius tapo sunku. Tuo metu ir įvyko lemtingas posūkis – Violeta sužinojo, kad keramikams reikia darbuotojos. Septynerius metus Violeta keramikos įmonėje stebėjo visą gamybos procesą nuo lipdymo iki degimo krosnyje, tačiau pati daugiausia glazūruodavo gaminius – po 100–200 vienodų per dieną. Iš įmonės suvenyrai iškeliaudavo į Daniją, Vokietiją, kitas šalis. Po 7 metų Violeta paliko keramikos įmonę, o aplankiusi seną draugę Žydrūnę Leonaitę netoli Marijampolės pasidalijo svajone pati sau būti šeimininkė, dirbti gal su gėlėmis, gal su keramika, bet tam neturinti sąlygų. Žydrūnė pasiūlė pagalbą. Taip į draugės sodybą iš Vokietijos atkeliavo keramikos degimo krosnis.
„Kai pati pradėjau užsiimti keramika, gyvenau jau ne bendrabučio 9 kv. m kambarėlyje, bet dviejų kambarių bute. Dukroms užmigus, lipdydavau iki 3 val. nakties, tada susitvarkydavau, susidėliodavau savo lipdinius. Truputį numiegojusi, keldavausi ruošti pusryčių, o tada veždavau keramiką pas Žydrūnę degti. „Esu labai dėkinga draugei, kuri palaikė ir padėjo, kai buvo sunku“, – nuoširdžiai šypsojosi Violeta, siekdama tikslo patyrusi ir nusivylimo, ir nesėkmių.
Pavydėtinas Violetos užsispyrimas, darbštumas, tikėjimas, kad pavyks įgyvendinti kūrybinius planus, nenuėjo perniek. „2016 m. surengiau pirmąją savo keramikos darbų parodą „Po angelo sparnu“ Marijampolės savivaldybės fojė. Buvo advento vakaras, gruodžio 1 d. Tuo metu dirbau Marijampolės „Šaltinio“ pagrindinėje mokykloje keramikos būrelio vadove“, – prisiminė Violeta. Tais metais ji dalyvavo ir miesto mugėje, kitąmet susiruošė į Kaziuko mugę Vilniuje, vėliau – į Lenkiją. Pradžia buvo nelengva: pati važiuodavo pirkti molio, daug dienų ir naktų lipdė, degė, glazūravo, pakavo, ruošdamasi mugėms. Į jas kartais, kai būdavo galimybė, važiuodavo su dukra, bet dažniausiai viena. „Atvažiuoju – kiti mugės dalyviai jau prekiauja, o aš tik statausi palapinę, tempiu stalus, dėžes su gaminiais, derinu staltieses, nes man dar turi būti ir gražu“, – apie pastangas ir reiklumą sau prisipažino Violeta.
Pildo svajones
Kelerius metus iš eilės nuo tėviškės tik keletą kilometrų nutolusiame Zyplių dvare, kur į plenerą „Zyplių žiogai“ renkasi tautodailininkai iš Lietuvos, tarp jų ir keramikai, Violeta sėmėsi patirties, vėl susitiko su savo mokytoju V. Cikana. „Plenere būna šilta, nes per naktį dega keramikų krosnis, visi pasikeisdami dega savo darbus stebėdami ugnį“, – apie ypatingą aurą turinčią vietą pasakojo V. Šarkė. Viename iš plenerų ji susipažino su Dainiumi, kalviu, keramiku, žmogumi su polėkiu ir jautria siela. Prieš trejus metus jiedu ėmė kurti savo namus Dituvos sodininkų bendrijoje. Vienas kambarys skirtas keramikos dirbiniams, jų degimo krosniai, turėtų atsirasti ir Dainiaus tapymo erdvė, o kalvio darbu jis užsiima kitose patalpose. Apie Dainiaus kalvystę ir pomėgius rašėme „Bangoje“ rudenį.
„Kai imu į rankas molį, skamba meditacinė muzika, užsidegu žvakę. Dirbu namuose apsupta gerumo ir ramybės“, – pasakojo Violeta. Prieš keletą metų pradėjusi nuo varpelių, sagyčių, Violeta dabar lipdo žvakides, angelus, gamina įvairius šamotinius indus, kuriuos naudoja ir patys. Atsiradus poreikiui, daro ir urnas, gyvūnams taip pat. „Niekada nežinai, ko žmonės mugėje norės, todėl nuolat kuri, svarstai ir bandai“, – dalijosi mintimis keramikai šiuo metu daug laiko skirianti šeima.
Spalvingi glazūruoti, įvairių formų, kai kurie ažūrinių raštų darbai atrodo trapūs kaip ir jų kūrėja, tačiau išdegti jie įgyja tvirtumo. Tokie ir Violetos kuriami trylika skirtingų, bet vienodo dydžio angeliukų, kuriuos galima pasodinti ant palangės ar lentynėlės. Prieššventiniu laikotarpiu palinkėti duonos kasdieninės, saugoti vandenį, gyvybės šaltinį, svajoti, mylėti, kurti, gimti po laiminga žvaigžde, skleisti sparnus ir sklęsti kaip paukščiui galima ne tik žodžiais – jų prasmė užkoduota Violetos angeliukuose. Pirmąjį ji nulipdė su knyga – tai išminties angelas. Kito rankose – duonos kepalėlis, trečio – lelija, tyrumo, skaistumo, pamaldumo ženklas, ketvirto – avinėlis, atgimimo, krikšto simbolis. O angelo su auksine žuvele galima paprašyti pildyti svajones. Nulipdytos Violetos žuvelės supasi ir Drevernoje, Jono Gižo etnografinės sodybos senuose medžiuose.
Vis dėlto angelų kūrėja ypatingą reikšmę teikia paukščio simboliui, kurį naudoja ir kaip logotipą: „Tai laisvė, ryžtingumas, atkaklumas. Pagalvokime, ką tenka išgyventi paukščiui… Žmonės irgi kaip paukščiai.“
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės ir A. VALAIČIO nuotr.
