Agluonėniškės piešiniuose – gražaus gyvenimo potėpiai
Įkopusi į aštuntą dešimtmetį ir pradėjusi tapyti agluonėniškė Irena Aleksiejienė šį pavasarį surengė savo piešinių parodą „Gyvenimas“. „Tai mano laisvalaikis, pomėgis – iš naujo atradau save. Gyvenimas gražus“, – šypsojosi energinga, veikli, niekada optimizmo nepritrūkstanti senjorė. Savo pavyzdžiu ji įkvepia ne tik bendraamžius, bet ir jaunesnius žmones.
Paveikslai pakvietė pažinčiai
Savo nutapytus piešinius pristatyti Klaipėdos rajono Jono Lankučio viešosios bibliotekos Agluonėnų filialo lankytojams I. Aleksiejienę paskatino bibliotekininkė Erika Ramanauskienė. „Tai viena iš aktyviausių skaitytojų, kuri išsikalbėjus prasitarė, jog aliejumi tapo ant drobės. Pasiūliau surengti parodą, kad ir kiti pamatytų“, – atskleidė ji.
Pasak bibliotekininkės, tai ir vietinių žmonių pristatymas, susipažinimas – nedaugelis agluonėniškių pažįsta šią šeimą, prieš 20 metų įsikūrusią kaime. I. Aleksiejienės paveiksluose – šviesios spalvos, kaip ir jos mintys apie gyvenimą – nuo vaikystės, mergautinių svajų, gyvybės atnešimo – iki išėjimo. Vienus paveikslus įkvėpė matyti paveikslėliai, kituose – pačios vaizdiniai atgimė.
Buvusios ekonomistės I. Aleksiejienės, vienoje Klaipėdos įmonėje dirbusios 45 metus, gyvenime meno nebuvo – tik skaičiai. Tapybą ji atrado vėlesniame amžiuje nei rašytoja Žemaitė pradėjo rašyti apsakymus. „Atradau pomėgį, apie kurį niekad nepagalvojau, – šypsojosi senjorė. – Pirmoje klasėje, kai nupiešiau mišką, mokytoja man pasakė, kad nupiešiau kaip tikra dailininkė, bet daugiau pagyrimų nesulaukiau. Visgi giminėje turbūt „plaukioja“ meno genai – yra į tai linkusių ir baigusių mokslus. Ir mūsų sūnus Jonas dailės akademijoje baigė skulptūros studijas, tačiau pragyvenimui užsidirba iš paprastesnių darbų – tik aš, būdama pensininkė, galiu užsiimti menu.“
Save atrado iš naujo
Prieš išeinant „užtarnautų atostogų“ I. Aleksiejienės bendradarbės paklausė, ką veiks tada. „Juokais atsakiau, kad su skrybėle sėdėsiu terasoje prie molberto ir tapysiu. Pajuokavome, kad manęs laukia šviesi, graži veikla. Išlydėdamos jos man įteikė krepšelį su aliejiniais dažais, teptukais, drobėmis ir net molbertą padovanojo, – šypsojosi pašnekovė. – Aš jų nepaliečiau 4 metus, kol neapsilankiau vienoje meno studijoje, edukacijoje. Kai nupiešiau paveikslą akriliniais dažais, edukatorė pastebėjo, kad mano potėpiai – kaip aliejumi. Pagalvojau, kad reikia pabandyti,“
Prieš porą metų Irena pradėjo tapyti aliejumi ant drobės. Pirmieji bandymai – gamtos vaizdai, pabandė piešti ir žmones. „Mane užkabino – atradau save iš naujo. Tapyba – pomėgis, laisvalaikis. Dabar ir dėmesio šiek tiek sulaukiu“, – džiaugėsi agluonėniškė. Nutapiusi pirmuosius paveikslus ji surengė parodėlę namuose ir pakvietė buvusias bendradarbes. Vėliau apsilankė grupelė senjorų iš Klaipėdos trečiojo amžiaus universiteto, kurio lankytoja ji yra. Agluonėnų bibliotekoje – jau trečioji paroda.
I. Aleksiejienė nutapė kelias dešimtis paveikslų. „Aplinkiniai pastebi, kad tobulėju“, – patenkinta kalbėjo Irena. Keleriais metais vyresniam vyrui irgi atrodė, jog tai geras užsiėmimas – žmona net molbertą parūpino, bet nupiešęs vieną paveikslą dažus pastūmė į šalį. Tačiau palaiko žmoną – jai meistrauja rėmelius, kuriuos drobe apsitraukia pati. Irena sakė, kad dar bandys tapyti akrilu.
Rojų kurti žemėje
I. Aleksiejienė, su vyru užauginusi 5 vaikus, sulaukusi 10 anūkų ir proanūkio, įsitikinusi, kad brandaus amžiaus žmogui ne vėlu džiaugtis gyvenimu. Iš tiesų, kada begyvensi, jei dabar liūdėsi? Reikia gyventi žemėje kaip rojuje. „Mano sesuo, 7 metais jaunesnė, prasitarė, kad vaikus užaugino, viską padarė ir jau gali išeiti. Man plaukai šiaušiasi nuo tokių kalbų, – prisipažino pašnekovė. – Kvaila tu, sakau, toks gražus gyvenimas – tiek veiklos yra, kiek knygų reikia perskaityti! Aš gyvenime neturėjau laiko jų skaityti, o kiek dabar daug perskaičiau – krepšius knygų parsinešu iš bibliotekos. Randu laiko tapyti, lankau TAU užsiėmimus uostamiestyje, mokausi anglų kalbos.“
Ji du kartus per savaitę ateina į salėje vykstančias sporto treniruotes – sportuoja su gerokai jaunesnėmis agluonėniškėmis. „Vieną savaitę negalėjau nueiti, nes prižiūrėjau tris anūkus. Kitą jau nebetraukė, bet prisivertusi nuėjau, kūnas sušilo, atsigavo – pajutau euforiją įveikusi save“, – kalbėjo I. Aleksiejienė.
Ji pastebėjo, kad senjorui nereikia skųstis, jog neturi pinigų – daugiau jų niekada nebeuždirbsi. „Materialiai daug nereikia: esame sotūs, turime šiltą pastogę – ko daugiau reikia? – retoriškai ištarė agluonėniškė. – Mūsų šeimos draugai neteko abiejų savo vaikų. Ką jiems teko išgyventi, bet tai jų nesužlugdė – niekada nesiskundė blogu gyvenimu. Reikia ieškoti veiklos, daryti ir nuslinks slogios mintys – ateis pasitenkinimas, gyvenimo pilnatvė.“
Senjorė patikino, kad pensininkė yra 6 metus, bet nesijaučia sena. „Man atrodo, kad dabar tokio amžiaus žmonės nėra seni – juk vidutinė gyvenimo trukmė pailgėjusi. Dabar guvūs, energingi aštuoniasdešimtmečiai nieko nebestebina. Antai mano devyniasdešimtmetė vilnietė teta iki šiol tebevairuoja automobilį, – sakė I. Aleksiejienė. – Mes su vyru vengiame kalbėti apie senatvę, ligas – ir kitiems patariame. Gyvenimas yra gražus, kad tik karo nebūtų – tai labiausiai jaudina.“
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
