Fotografijose – asmeninių jausenų ir išorinio pasaulio santykis
Iš kairės – fotomenininko G. Stulgaičio dukterys: Jonė ir Asta, kurios prieš dvejus metus tėvo fotografijų archyvą (1607 autorinius sidabro atspaudus) padovanojo Šiaulių fotografijos muziejui bei G. Stulgaičio retrospektyvinės parodos kuratorės Milda Dainovskytė ir Ieva Meilutė-Svinkūnienė parodos Klaipėdoje atidarymo metu.
Klaipėdoje vienu metu vienoje vietoje – šeši fotografijos įvykiai
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose iki gruodžio 10 d. veikia šešios lietuvių autorių skirtingų laikotarpių ir stilių fotografijos parodos. Pirmame aukšte eksponuojama Kęstučio Šapokos ir Benignos Kasparavičiūtės tarpdisciplininio meno projekto paroda „Fotosalonas, Musninkų g.“ ir Dariaus Vaičekausko darbas iš serijos „Dekonstrukcijos“ (su koordinatėmis, pagal kurias galima surasti likusius jo kūrinius). Antrame aukšte – LFS Klaipėdos skyriaus tęstinio projekto „Kiti“ aštunta dalis „Save Zine Archive“, kurioje savo kūrybą pristato 18 autorių, bei prieš pusmetį uostamiestyje matytos vilniečių Agnės Narušytės ir Gintaro Zinkevičiaus parodos „Plakatai“ videoprojekcija (su ką tik išleistu katalogu). Pagrindinės erdvės skirtos dviem labiausiai dėmesio vertoms parodoms: Gintauto Stulgaičio (1959–2000) retrospektyvinei parodai, kurią parengė Vito Luckaus fotografijos centras (ji šių metų pradžioje jau buvo eksponuota Fotografijos muziejuje Šiauliuose) ir vilnietės fotomenininkės Violetos Bubelytės archyvinių bei naujausių autoaktų parodai „Savas kūnas“.
Skatinanti mąstyti
G. Stulgaitis – vienas iš Kaune sovietmečiu veikusios neformalios fotografų grupės „Plėšriųjų sekcija“ narių. Jos branduolį sudarė penki menininkai: Visvaldas Dragūnas (1955–2008), Giedrius Liagas (g. 1967), Saulius Paukštys (g. 1964), Arūnas Kulikauskas (g. 1959) ir G. Stulgaitis (1959–2000). Tuo metu šalyje jau kristalizavosi nepriklausomybės nuotaikos, gaivesnių idėjų aktyviau buvo pradėta ieškoti ir mene. Kaunas su savo istorine praeitimi tam ypač pritiko. Todėl čia susitelkę jaunieji menininkai pradėjo eksperimentuoti, ieškoti naujų kūrybinės raiškos formų ir taip palaipsniui susiformavo savitas meninis judėjimas. Šios avangardinės grupelės menininkai dažnai rinkdavosi G. Stulgaičio fotolaboratorijoje, kuri buvo įsikūrusi Kauno zoologijos sode, greta plėšrūnų narvų. Čia jis nuo 1980 m. dirbo zoologijos sodo fotografu. Būtent iš to ir kilo menininkų grupės pavadinimas. Jos veikla devinto dešimtmečio pradžioje užėmė alternatyvią poziciją tuomet įsitvirtinusių lietuviškos fotografijos tradicijų atžvilgiu. Jaunieji maištavo tiek prieš vyravusias menines dogmas, tiek ir prieš santvarką. Viskas, kas buvo ribojama, varžoma, talpinama į tam tikrus rėmus, jų buvo atmesta. Plėšrieji siekė sukurti visiškai kitokios kilmės ir pobūdžio kūrinius, grįstus autoriaus individualumu ir asmenine laisve. Taip atsirado „netobula“, kasdieniška ir ypač arti realybės fotografija, dėmesį nukreipianti ne į fasadinę gyvenimo pusę, bet į rutininę ir pilką žmogaus egzistenciją. Kauno „Plėšriųjų sekcijos“ bendra pirmoji paroda „ZOO fotografija. Kaunas. Paskutinis sovietmečio dešimtmetis“ tik 2011 m. buvo surengta Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje. Šį rudenį mažesne apimtimi šios grupės kūryba buvo pristatyta ir Klaipėdoje, galerijoje „si:said“. 2015 m. G. Stulgaičio dukroms tėvo fotografijos archyvą perdavus Fotografijos muziejui Šiauliuose, atsirado galimybė išsamiau susipažinti ir su šio menininko kūryba. Perduoto archyvo pagrindu buvo suformuota ekspozicija Šiauliuose, kurios didesnė dalis šiuo metu pristatoma uostamiestyje. G. Stulgaičiui gyvam esant buvo surengtos vos dvi jo personalinės parodos (1980 m. Kaune ir 1985 m. Vilniuje), grupinėse parodose jis taip pat dalyvavo retai. Todėl iki pat 2011 m. jo vardas buvo mažai kam žinomas.
Šio fotomenininko kūrybinis palikimas labai įvairialypis. Jam būdinga skirtingų stilių ir žanrų gausa. Autorių domino beveik visos temos. Prie vienų jis dirbdavo ilgesnį, prie kitų trumpesnį laiką. Taip atsirado ciklai „Zoo“ (1982), „Daiktų cirkas“ (1983–1987), „C‘dur“ (1985), „Tulpė“ (1986), „Belvederis. 1986-ųjų vasara“ (1986), „Šeimyniniai portretai“, „Prie marių“ (1987), „Ruda kėdė – Balta kėdė III“ (1987), „XXX“ (1988) ir kt. Šie fotografijų ciklai apima autoriui giminingą aplinką, savus interjerus, pažįstamus žmones ir bičiulius. Kitur jo žvilgsnis labiau analitinis, nuodugniau tyrinėjantis aplinką ir ieškantis joje detalių, demaskuojančių jos tikrąją prigimtį – sąstingį ir monotoniją. Tačiau vien kadro režisūra G. Stulgaičio eksperimentai neapsiribodavo. Užfiksuotas vaizdas jam buvo „žalia“ medžiaga, su kuria jis toliau dirbdavo fotolaboratorijoje. Čia jis išbandydavo įvairius metodus ir technikas, tonuodavo, viražuodavo ir kitaip apdorodavo parsineštas realybės iškarpas. Todėl nors G. Stulgaičio fotografiniame palikime nėra kelių visiškai vienodų atspaudų, bet gausu skirtingų vieno kadro variantų – autorinių interpretacijų.
Kūryba G. Stulgaičiui veikiausiai buvo paranki priemonė suvokti save, išsiaiškinti santykį su išoriniu pasauliu. Panašu, kad jis siekė atvaizduoti ne tai, ką matė, bet tai, ką jautė, t. y. įvaizdinti savo būsenas ir apmąstymus. Būtent tokį požiūrį atskleidžia ir 1985 m. jo palikti įrašai dienoraštyje: „Norėčiau, kad mano darbuose atsispindėtų požiūris ne į tai, ką aš fotografuoju, netgi ne gyvenimas apskritai, o žvilgsnis į gyvenimo prieštaravimų ir santykių visumą. Vienu žodžiu, noriu, kad žmonės mąstytų.“
Atviras autorinio akto teatras
Išsamiausiame lig šiol V. Bubelytės kūrybos pristatyme (paroda „Savas kūnas / Own Body“) – apie šimtas archyvinių darbų, užfiksuotų 1981–2003 m. ir per keturiasdešimt naujausių, sukurtų po 12 metų pertraukos, parodinėse erdvėse dar nematytų autoaktų. V. Bubelytė Lietuvos meno istorijoje įsitvirtino kaip unikali ir daugelį tabu sulaužiusi menininkė. Vertinant pirmąjį jos kūrybos etapą, kurio pagrindas patenka į sovietinės santvarkos laiką šalyje, būtina prisiminti ne tik anuometinį kontekstą mene ir fotografijoje, politinę situaciją, bet ir emocinę bei psichologinę atmosferą, vyravusią sociume. Būtent dėl šių aplinkybių jos kūrybą palaikė tikrai ne visi. Nepatikliai į tai, ko ėmėsi moteris fotografė, žvelgė kai kurie jos kolegos. Ką jau kalbėti apie plačiąją visuomenę, kurios didesnė dalis buvo pasiryžusi greičiau ją smerkti, nei pabandyti suprasti.
V. Bubelytės autoaktas sovietmečiu buvo sunkiai suvokiamas pirmiausia dėl to, kad autorė modeliu pasirinko save. Maža to, ji apsinuogino prieš kamerą ir pradėjo kurti savotišką teatrą, kurio pagrindinis personažas, fiksuotojas, žiūrovas ir vertintojas buvo ji pati. Iš pradžių, kaip teigė autorė, drąsos jai tikrai trūko. Todėl ji pašalino iš kadro savo veidą, fragmentavo, įvairiomis detalėmis pridengdavo kūną. Tačiau šis žaidybinis procesas palaipsniui ją įtraukė taip, kad ji po kelerių metų darbo pradėjo jaustis žymiai laisviau. Taip jos autoaktuose atsirado išraiškingas veidas, mąslus, įdėmus žvilgsnis. Fotomenininkės kūnas jai tapo kūrybine priemone, medžiaga, svarbiausia meninės raiškos priemone. Jos autoaktai – ne tik protestas prieš anuometinę santvarką, visuotiną požiūrį į apnuogintą moters kūną ir erotizmą, bet gal net didesne dalimi – asmeninės kūrybinės raiškos forma, kurią atradusi ji geriausiai galėjo suvokti kūrybą ir save. Savęs fotografavimas jai tapo savotišku ritualizuotu pasirodymu prieš kamerą, kurio metu ji galėjo gluminti, provokuoti, stebinti pirmiausia save. Autorės teigimu, šiose fotografijose jos pačios nėra, yra tik jos kūnas ir veidas, kurie paskolinti tam, kad suvaidintų tam tikrą vaidmenį. Kaskart vis kitokį.
Savo fotografijoje V. Bubelytė rinkosi ne tik neįprastą turinį, bet ir išraiškos priemones. Šviesa čia labai minkšta, palaipsniui, vos juntamai pereinanti į tamsą. Jokių aštrių blikų ar gilių, skandinančių šešėlių. Tokios šviesos gaubiami kūno kontūrai aptirpsta, o pati erdvė-fonas susitraukia. Draperijos, veidrodžiai ir kiti objektai „žaidžia“ su moters kūnu, tai išryškindami, tai užmaskuodami jo linijas. Čia neaptiksime jokių užuominų apie erotizmą ar kūno kaip geismo objekto traktavimą.
Sugrįžusi prie šios temos po 12 metų su jau kitu, senstančiu kūnu, ji įrodė, kad jos autoaktas, kaip ir kūnas – laisvas nuo bet kokių suvaržymų. Autorei jis pažįstamas vis labiau ir labiau ne atskleidžiant ir akcentuojant jo detales, pokyčius, bet pateikiant jį vis kitoje situacijoje, erdvėje, vaidmenyje ir laike. Fiksuodama šiandieninį savo kūną, ji neieško senėjimo proceso požymių, bet drąsiai deklaruoja pakitusią savo asmenybę – su žymiai platesniu gyvenimiškos patirties lauku, radikalesniu seksualumo paneigimu, sodresne ironija ir neribota laisve. Visa tai ir dar daugiau apgaubiama vos juntamu, jaukiu būties trapumą ir savo laikinumą suvokiančiu jausmu. Be baimės, nostalgijos praeičiai, kaip laisvanoriškas susitaikymas.
- Visas ekspozicijas KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) apžiūrėti galima nuo trečiadienio iki sekmadienio 11–19 val. Renginio organizatorius – LFS Klaipėdos skyrius.
Danguolė RUŠKIENĖ
Autorės nuotr.
