Fotografijose – realių ir suklastotų pasaulių jungtys

Fotomenininko G. Zinkevičiaus ir menotyrininkės A. Narušytės paroda „Plakatai“ Klaipėdoje

Parodos „Plakatai“ autoriai Gintaras Zinkevičius ir Agnė Narušytė.

Klaipėdos fotografijos galerijoje, veikiančioje KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda), pristatoma konceptualaus meno kūrėjo Gintaro Zinkevičiaus ir menotyrininkės Agnės Narušytės bendra paroda „Plakatai“. Joje – pirmą kartą eksponuojamos 1982–1996 m. užfiksuotos plakatais apklijuotų stendų fotografijos ir A. Narušytės audiotekstas. Parodos atidarymo proga menotyrininkė klaipėdiečiams skaitė paskaitą „Politinės sistemos kaitos nuojauta 9-ojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje“. Uostamiestyje vilniečių paroda veiks iki gegužės 7 d. Ją organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

Menininko ir menotyrininkės tandemas

Fotografas, videomenininkas, performansų ir instaliacijų autorius Gintaras Zinkevičius yra legendinės grupės „Post Ars“ narys, dalyvavęs daugiau nei 200 parodų Lietuvoje ir užsienyje, iš kurių dvi buvo eksponuojamos ir KKKC (2007 m. „Portfolio Depressanto“ ir 2016 m. „(Ne)fotografinis laukas. 1988–1995“). Šįkart pristatoma archyvinė jo fotografijų serija „Plakatai“ papildoma radijo komentaro stiliumi įgarsintu tekstu, kurį specialiai šiai progai parašė meno teoretikė, jau kuris laikas tyrinėjanti atminties diskursą fotografijoje. A. Narušytė yra Vilniaus dailės akademijos docentė, dailės ir fotografijos kritikė bei parodų kuratorė. Pastaruosius dvidešimt metų ji nuolat publikuoja straipsnius Lietuvos kultūrinėje spaudoje, moksliniuose ir kt. leidiniuose, yra išleidusi keletą knygų apie fotografiją.

Vizuali permainingo laikotarpio dokumentacija

Nuo 1982 metų daugiau nei dešimtmetį G. Zinkevičius gana nuosekliai fotografavo stendus, kurie tais laikais buvo viena pagrindinių visuomenės informavimo priemonių. Tokiuose stenduose paprastai buvo talpinami politinio, dažniausiai – propagandinio turinio plakatai, šlovinantys tuo metu jau sąstingio apimtą, bet vis dar gają brežnevinę santvarką. Kita vertus, tai – laikotarpis, kai naujuoju Sovietų Sąjungos lyderiu tapo Michailas Gorbačiovas ir prasidėjo politinės bei ekonominės reformos, nulėmusios valstybės suirimą 1991 m. Visas šis permainingas laikotarpis stebimas G. Zinkevičiaus užfiksuotuose objektuose – plakatuose. Čia akivaizdi kaita nuo sovietinės propagandos, po to – staiga šalį užplūdusios viltingos perestroikos (liet. persitvarkymas). Dar vėliau – Atgimimo, atgautos Lietuvos nepriklausomybės, ryškėjančių tautinių ženklų. Ir galiausiai – anuometiniam laikui gan modernių sprendimų – perforacinėmis juostomis perrištų javų pėdų ir manieringų mados reklamų.

Ideologijos ir realybės kontrastai

Fotografuodamas iš principo tą patį objektą – reklaminį-informacinį stendą, menininkas renkasi beveik analogiškus sprendimus. Jis ne tik seka, kaip keičiasi šiuose stenduose informacijos verbalinis ir vizualinis turinys. Ironiškai ir gal net piktdžiugiškai autorius fiksuoja naujas prasmines jungtis, atsiradusias vieniems plakatams nuplyšus ir atsidengus po jais slypinčių kitų sluoksniams. Kada vietoj „Kokybei – taip, brokui – ne!“ atsiranda „Kokybei – taip, rokui – ne!“ ir pan. Taip stenduose pateikiamos informacijos turinį laikas keičia keliais aspektais. Jis kinta keičiantis šalies politinei santvarkai ir tiesiogiai keičiantis plakatų fizinei būklei, jiems nusidėvint. Nuolat besikaupiantys stori jų sluoksniai vis rečiau prižiūrimuose stenduose galiausiai lieka mažai kam įdomiomis informacinių pranešimų draiskanomis, desperatiškai mezgančiomis sąryšius tiek su išorėje vykstančiais reiškiniais, tiek ir tarpusavyje.

G. Zinkevičių domina ne tik plakatai. Jo užfiksuotuose kadruose sutelpa ir visus šiuos pokyčius išgyvenę stendai, prie kurių šie yra pritvirtinti. Taip pat ir sienų ar šaligatvių fragmentai, kur šie stendai stovi arba yra pakabinti. Sąmoningai ar atsitiktinai, bet toks autoriaus pasirinkimas dar labiau išryškina konfrontaciją tarp gyvenimo realybės ir plakatuose skelbiamų tiesų. Čia apie kokybę kalbama aptrupėjusių sienų ir piktžolėmis apžėlusių šaligatvių fone. Panašiose laiko bei erdvės terpėse atsiduria ir skambūs komunistų partijos šūkiai ar pompastiškos deklaracijos apie meilę tėvynei. Akivaizdus neatitikimas tarp plakatų skelbiamo turinio ir gyvenamosios aplinkos tik dar labiau išryškina anuometinės situacijos absurdiškumą.

Radijo komentare – praeities ir šiandienos santykis

A. Narušytės radijo komentaro stiliumi skaitomas tekstas taip pat yra daugiareikšmis. Jo paskirtis – ne tik supažindinti suvokėją su anuometiniu kontekstu, pristatyti situaciją vizualiųjų menų lauke ir konkrečiai – fotografijoje. Tikėtina, kad šis komentaras gali tapti nepageidaujamas ir netgi erzinantis. Kaip parodos atidarymo metu teigė autorė, „nors jis įrašytas kaip aiškinantis tuos vaizdus, tačiau galbūt aiškinant tai, ko nereikia aiškinti. Gal kartais erzinantis, kad brukamos kažkokios svetimos mintys. Būtent taip radijas dažnai veikia mūsų aplinkoje – kažką šneka, bruka mums į sąmonę.“ Tik nuo suvokėjo pasirinkimo priklausys, ar priimti menotyrininkės komentarus kaip aktualias įžvalgas, papildančias prasminį parodos audinį. Ar – kaip klausą dirginantį veiksnį, audrinantį sąmonę keistais, nepažintais procesais ir vis labiau į praeitį grimztančia istorija.

Kintanti pozicija

Lietuvoje buvo ir daugiau menininkų, kurie jau tuo metu ironiškai žvelgė į sovietinę ideologiją aukštinančią fotografiją ir ieškojo būdų, kaip išreikšti savo nuomonę. Todėl jų fotografijos, nors ir fiksavo iš principo tuos pačius objektus, prabilo jau visai kita kalba. Tokiuose darbuose itin akcentuojama besikeičianti menininko pozicija. Palaipsniui jis tampa įdėmiu stebėtoju, vertintoju, lig tol neįprastomis priemonėmis atvirai reiškiančiu kritišką savo požiūrį. Akivaizdu, kad susikaupę stori plakatų sluoksniai netruko paskandinti ne tik sovietinę propagandą, bet ir sovietmečiu vyravusias kūrybines nuostatas. Ir taip suformavo naują menininkų požiūrį į kūrybą ir meną.

Tas laikas žymi lūžį ne tik fotografijos ir meno istorijoje, bet ir kiekvieno žmogaus sąmonėje. Kuomet palaipsniui stiprėjantys socialiniai dirgikliai vis labiau pradėjo veikti ir individualias patirtis. O tai netrukus nulėmė pamatinius šalies santvarkos pokyčius ir radikaliai pakeitė kiekvieno iš mūsų asmeninį gyvenimą.

Danguolė RUŠKIENĖ

Autorės nuotr.