Gamta – mūsų namai
Sugrįžta nukirstas medis / Išdžiūvęs upokšnis sugrįžta / Atbėga užžėlęs takelis / ir tuo takeliu – ar ne aš ? (Just. Marcinkevičius)
Kai prisimenu savo vaikystę, prieš akis atsiveria apaugusi medžiais gimtoji sodyba. Grįždama į namus, pirmiausia pamatydavau aukštą, išsišakojusį beržą, augantį ant Svalios kranto. Po to pasirodydavo kieme augantys klevai, kuriuose pavasarį dūzgdavo bitės, o per vasaros karščius jų šešėlyje valgydavom pietus. Už namo, prie sodo, augo liepų eilė, kurios saugojo obelis nuo vėjo ir šalnų, o rudenį po liepomis rinkdavom baravykus. Tik priėjusi visai arti, prie klėties pamatydavau didelį alyvų krūmą, kurio žieduose ieškodavom laimės.
Dabar ten nieko nebėra. Nežinau net, kas iškirto medžius. Vengdama tarybinės valdžios represijų, tėvų šeima pati paliko savo namus. Tačiau kiekvieną vasarą aplankau artimųjų kapus ir gimtąją sodybą. Srauniame Svalios vandenyje nusiplauname kelio dulkes ir ant upės kranto geriame iš termoso karštą arbatą, žiūrėdami į lygų lauką, kuriame aš matau gimtąją sodybą su visais tais medžiais, tebeaugančiais mano atmintyje. Išvykdama į kitus namus Gargžduose, atsisveikinu su jais iki kitos vasaros.
Gal dėl tokių prisiminimų „Bangoje“ pamačiusi Gargždų parke ant kelmo degančias žvakutes ir šalimais pagarbiai stovinčius žmones, pagalvojau: koks gražus atsisveikinimas su nukirstais medžiais. Suprantu, kad parkas nėra miškas, kad parke reikalinga tam tikra tvarka, kurią geriau už mane žino specialistai, ruošę projektą, todėl nedalyvavau diskusijoje dėl Gargždų parko rekonstrukcijos, tačiau noriu pasakyti, kad medžiai – ne tik malkos ar statybinės medžiagos, tai grožis ir apsauga, auganti šalia mūsų.
Labai gražias mintis apie medžius išdėstė „Arbovita ir ko“ vadovas Renaldas Žilinskas L. Šveistrytės straipsnyje, išspausdintame „Vakarų Lietuvoje“. Noriu pakartoti man įstrigusius R. Žilinsko žodžius: „Vis dėlto parko akcentai yra senieji medžiai. (…) Vienam gali būti gražu, kitam – ne. Skonio reikalas, o gamtoje kiekvienas šleivas, kreivas medis yra gražus ir, žinoma, natūralus. (…) Žmogui, kuris užaugo kartu su parko medžiais, jų kirtimas yra skaudus.“
Tad mylėkime medžius, net ir tuos, kuriuos kertame.
Donata LEKETIENĖ
